Gintarės Kūryba

Nu aš darau pagal savo sapną, nesvarbu, kad nelabai tikroviška, čia gali būti ir fantastikos įpinta. 8D Gi nebūtinai tikrovė.

Jau ir Laimos šypsnį kopijuojį...Dar blogiau už buvusį Katiną ....

Joks čia Laimos šypsnis. Daug daug daug kas jį vartoja. kad ir pats katiniukas...

Katiniukas XDDDDDDDDDDDDDD

Šiaip tai nelabai įdomu. :) Troll Face

Svečias

Šiaip tai jis mano, nes visi naudoja BD, ne 8D >>

Kažkada seniai kurta istorija...

Dvasios

Kartą kai ėjau iš mokyklos nusprendžiau nueiti kitu keliu. Greičiausiai mama bars, kad grįžau vėliau, bet koks skirtumas.
Niekada tuo keliu nėjau. Nors ne kartą draugė pasakojo tą kelią, bet dabar eidama juo nemaniau, kad tai tas kelias. Namai buvo apgriuvę, buvo rūkas, stiprus vėjas. Staiga kažkas pradėjo kaukti. Mirtinai išsigandau ir greitai bėgau atgal, bet vis atsirasdavau toje vietoje kur jau būdavau. Nežmoniškai persigandau, nebegalėjau ištrūkti iš tos vietos. Bandžiau šauktis pagalbos, bet tik dar baisiau kažkas pradėjo kaukti.
Staiga pabudau. Pradėjo čirkšti žadintuvas. Koks baisus košmaras, gerai, kad reikia į mokyklą, kitaip dar neaišku kaip būtų su tuo košmaru. Atsikėliau, norom nenorom išlipau iš lovos ir apsirengiau ir greit pasiėmus kuprinę išlėkiau. Bėgau, nes vėlavau. Kaip ir visada mokytoja ant manęs užrėkė, kad vėl vėluoju. Staiga toptelėjo, kad neatlikau namų darbų. Velnias. Aišku, mokytoja pradėjo nuo manęs tikrinti matematikos namų darbus. Būtinai reikėjo manęs paklausti, negalėjau kaip nors praslysti, juk dabar gėda prieš visą klasę. O juk esu geriausia klasės mokinė.
Diena praėjo niūkiai, ir jau reikėjo eiti gultis. Naktį susapnavau tą pati košmarą. Jis tęsėsi nuo tos vietos kur baigiau. Nežmoniškai persigandau. Kodėl manęs nepalieka tas kraupus košmaras. Žadintuvas. Staiga atsibudau nuo žadintuvo. Tą dieną po pamokų mane pasivijo mokyklos chuliganai ir nusitempė tuo keliu kurį sapnavau. Viskas buvo taip kaip sapne. Jie staiga kažkur dingo ir likau viena. Ką daryti, kur šauktis pagalbos. Vienintelė išeitis eiti į šalia esančias kapines ir pasimelsti, gal pavyks ištrūkti. Bet tik įėjus į kapines vartai prieš mane užsidarė. Staiga pastebėjau dvasią.
-Nebijok manęs, atėjau tavęs perspėti, - tarė ji, - kiekvienais metais dvasios išsirenka 3 vaikus ir juos patraukia savon pusėn, tai yra, nužudo juos.
- Ne, tai negali būti tiesa, ne! – persigandau aš, - O jeigu tai tiesa, kaip man nuo jų apsisaugoti?
- Turėsi stoti į kovą su jų vadu, tau reikės įtikinti tave pakeisti kitu vaiku. Bet tai nelengva, dar niekam nėra pavykę, bet aš savo pareigą atlikau, mane pasiuntė jų vadas, kad jėgos būtų lygios reikia, jog žinotum tai.
Staiga dvasia ir viskas kas niūru pradingo. Staiga pasijutau, lyg tai būtų tik haliucinacija. Bet geriau apsisaugoti, jeigu dvi naktis iš eilės košmaras, o tada jau ir tikrovėje tai nutinka, tai jau ne juokai.
Visą naktį mąsčiau, kaip įtikinti mane pakeisti kitu vaiku. Staiga toptelėjo mintis. Valio! Sugalvojau! Dar galiu šiek tiek nusnūsti. Staiga sučirškė žadintuvas. Velnias, nė kiek nepamiegojau. Na, bent nevėlavau į mokyklą, bet namų darbai vėl neatlikti. Po mokyklos mama mane pasitiko ir iš karto liepė pasiaiškinti, kodėl taip elgiuosi, nes jai skambino direktorė ir klausė, kodėl jos vaikas jau ne pirmą kartą neatlieka namų darbų. Aš tylėjau. Nė nežinojau ką sakyti. Teisybės pasakyti nenorėjau, palaikytu kvailele.
-Aš tikrai pasitaisysiu, tik prašau, neskirk namų arešto, - maldavau aš, - galėsiu visą mėnesį plauti indus.
- Na gerai, bet jei dar kartą neatliksi namų darbų, bus blogai.
Iš karto sėdau ruošti pamokų. Viskas, jau padaryta. Tada greit apsirengiau ir sumelavau mamai, jog einu pas draugę. Iš tiesų ėjau kovoti su dvasių vadu.
Štai ta vieta. Ir vėl aptemo ir pasidarė rūkas. Prieš mane atsistojo dvasių vadas.
- Sėkmės! – palinkėjo jis, - nemanau, jog tau pavyks, nes dar nė vienam to nėra pavykę.
Tuomet jis pradėjo juoktis piktu juoku ir man pasidarė baisoka.
-Jūsų nuomone jūs esate pačios protingiausios žemės būtybės? –paklausiau aš.
- Teisybė, - atsakė vadas.
- Jeigu esate protingiausios, tai kam jūs užsiimate tokiais niekais, kaip žudyti tokių neprotingų būtybių kaip žmonės, vaikus?
Jis tylėjo. Greičiausiai nežinojo ką atsakyti. Mano ginklas veikia!
-Tiesą sakant, mums nėra ką veikti, kai esame pačios protingiausios būtybės, - pagaliau ištarė jis.
- Galėtumėte žaisti tokius žaidimus, kaip slėpynės, gaudynės...
- Žaidimus? Mes nemokame nei vieno žaidimo...
- Slėpynes žaisti labai paprasta. Vienas žaidėjas turi nežiūrėdamas suskaičiuoti iki 10, o kiti per tą laiką kur nors pasislepia, o kai tas suskaičiuoja eina jų ieškoti. Ką pirmą suranda, tas tada turi skaičiuoti iki 10 ir taip toliau.
- Hmm, o kaip kitus žaidimus žaisti?
- Gaudynės irgi labai paprastos, vienas gaudo kitus, ir jei ką pagauna turi jį paliesti, o kai paliečia jis turi kitus gaudyti.
- Kaip tau ačiū! – sušuko jis, - dabar daugiau niekada nežudysim vaikų, o žaisime šiuos žaidimus! Bet visam laikui šių žaidimų nepakaks, reikės naujų žaidimų...
- Kai tai bus, tada ir susitiksite su manimi ir aš jus pamokysiu dar kokių žaidimų, - tariau aš.
Staiga viskas pranyko ir aš vėl atsidūriau savame pasaulyje. Greit grįžau namo, ir mama buvo geros nuotaikos. Į mokyklą daugiau nevėlavau, namų darbus padarydavau ir vėl buvau geriausia klasės mokinė.

perskaičiau pirmą :I
galima paklaust, kiek tau metų? .__.

10

Aha, 10. Lapkričio 13 bus 11. O ką?

ah, kaip tokio amžiaus, visai neblogai rašai:)

Mmm, labai ačiū. :)

Jeigu kas nors skaitys įdėsiu tęsinį.
Senas kūrinys, bet naujai rašomas.

Gamtos Deivė

I dalis Žemė

I skyrius

Mano vardas Ema. Esu penktokė. Tiesa, mokausi gana gerai. Mėgstu
skaityti knygas. Bet tik ne vadovėlius. Prie kompiuterio sėdžiu tik
mokslų reikalais. Beje, gyvenu kaime. Nors gal kaimas nebūtų tinkamas
žodis nusakyti šią vietovę, tai nėra toks užkampis kaip kaimas, bet
tikrai ne normalus miestas. Namai normalūs, bet niekas nevažiuoja
automobiliais.
Dabar sėdžiu pamokoje ir tiesiog žiopsau į laikrodį.
Skaičiuoju sekundes. Trisdešimt, dvidešimt devynios, dvidešimt
aštuonios... dvidešimt, devyniolika, aštuoniolika, septyniolika...
dešimt... penkios, keturios, trys, dvi, viena ir pagaliau skambutis.
Viską jau buvau susikrovusi, tad iš karto stryktelėjau nuo kėdės ir
pagriebiau kuprinę.
- Viso gero! - šūktelėjau ir nubėgau prie durų.
Pravėrusi duris išlėkiau į koridorių. Pribėgusi laiptus nusileidau
jais iš trečio aukšto į antrą. Suspėjau nubėgti iki rūbines ir viena iš
pirmųjų įbėgau į ją. Mat jei nori pasiimti striukę, tai dažniausiai būna
milžiniška krūva vaikų ir neįmanoma prasibrauti. Pagriebusi striukę vėl
prasibroviau pro striukes ir išėjau iš rūbinės. Nusileidau laiptais
žemyn į pirmą aukštą ir beeinant prie durų išgirdau savo klasiokės
balsą.
- Ema! Palauk manęs, aš tuoj!
Grrr... Norėjau kuo
greičiau eiti namo. Bet kadangi dabar ji nubėgo pasiimti striukę, tai
kol prasibraus spėsiu nueiti dalį kelio iki namų, o mes gyvenam
skirtingose pusėse. Tad nusiėmusi kuprinę įkišau į ją striukę, nes buvo
nešaltas pavasaris, jau artėjo vasara ir vėl užsidėjusi ją nuėjau prie
durų. Priėjusi jas atidariusi išėjau į lauką. Paliečiau savo amuletą
kabantį ant kaklo. Jis buvo šešiakampės formos tamsokos žalios spalvos
amuletas. Iš pat pradžių ėjau lėčiau, bet prisiminiau, kad reikia toliau
nueiti, kad klasiokė nepasivytų, tai paėjau greičiau, o paskutinius
metrus jau nubėgau. Pribėgusi prie durų išsitraukiau raktą iš kišenės ir
įkišau raktą į spyną. Pasukau raktą tris kartus ir ištraukusi jį
atidariau duris. Įėjusi uždariau jas. Numečiau kuprinę koridoriuje,
greitai nusiaviau sportbačius ir nubėgau laiptais į savo kambarį.
Atidariau duris ir įpuoliau į kambarį. Šokau ir dribau ant minkštutės
lovos. Užsimerkiau ir nusišypsojau. Taip pagulėjusi kokias dešimt
minučių atsimerkusi atsistojau ir nulipau laiptais į koridorių. Gražiai
padėjau sportbačius, iš kuprinės ištraukiau striukę ir gražiai ją
pakabinau. Nusinešiau kuprinę į viršų. Įnešusi į savo kambarį padėjau ją
ant lovos. Pati irgi užlipau ant jos. Išsitraukiau matematiką ir
atsiverčiau knygą, bei sąsiuvinį. Dailiu raštu užrašiau uždavinio
skaičių 305 ir pradėjau skaityti uždavinį. Staiga už lango nugriaudėjo
sprogimo garsas. Aš staigiai atsistojau. Reikia dingti iš čia -
pamaniau. Greitai persirengiau lengvus žalus šortukus, žalią tuniką ir
užsidėjau žalią kepurę su snapeliu. Dar pasiėmiau šalią apyrankę ir
tokios pat spalvos žiedą. Apsiaviau žalius sportbačius ir nubėgau
laiptais žemyn. Išėjau pro duris ir jas užrakinusi nubėgau tolyn.

Laukiu komentarų!

II skyrius

Išėjusi iš namų pasileidau bėgte per miesto takelį.
Nė nenumaniau kas ten per garsas ir iš kur jis, bet nusprendžiau pabūti
miške. Pribėgusi mišką stabtelėjau ir atsisukau į miesto pusę.
Pamačiau, jog tolėliau dega kažkos namas. Kažkur jis man jau buvo
matytas ir niekaip negalėjau suprasti kur. Ne, juk tai negali būti mano
geriausios draugės Agatos namas! Ne, tai tikrai ne jis. Tuomet man
toptelėjau kieno tai namas. Mano. Ačiū dievui, kad užteko proto išbėgti
iš ten ir apsirengti šiuos mėgstamiausius savo drabužius ir svarbiausia
nepamiršti amuleto. Atsidususi nubėgau į mišką. Broviausi pro medžius ir
šakas. Nubėgusi gana toli sustojau ir atsirėmusi į medį lėtai kvėpavau.
Čia buvo taip ramu ir gera. Bet staiga išgirdau, kad kažkas eina už to
medžio, į kurį buvau atsirėmusi ir staigiai atsisukau. Ten ėjo kažkoks
žaliai apsirengęs vyras. Maždaug dvidešimties. Jis priėjo prie manęs ir
nužvelgė mane.
- Pasiklydai, mergyt? - paklausė.
Linktelėjau.
- Eime, padėsiu grįžti namo, - tarė ir pradėjo eiti gilyn į mišką.
Nustebau. Tikrai puikiai prisiminiau, kad ne iš tos pusės bėgau į mišką.
- K-kur tu eini? - paklausiau.
Jis taip pat nustebęs atsisuko į mane.
- Taigi Žemės gentis tenais, o ne ten, kur gyvena paprasti žmonės, - tarė.
- Atleisk, užmiršau iš kurios pusės ji yra, maniau, kad iš anos, -
pamelavau, bet jis regis patikėjo ir pradėjau sekti paskui jį.
Jis
vedė mane vis gilyn ir gilyn į mišką. Beeidama galvojau kas ta Žemės
gentis ir kodėl jis mane palaikė saviške. Paskui toptelėjo, kad gal dėl
aprangos. O gal ir amuletas ką nors reiškia. Juk jis ir pats žaliai
apsirengęs, greičiausiai koks sargybinis ar panašiai.
Jis staiga
sustojo ir iš kišenės išsitraukė kažkokį amuletą panašų į mano, bet ne
visai tokį, jis buvo daug mažesnis ir buvo tiesiog blizgantis žalias
akmenukas perdurtas ir buvo pakabintas ant grandinėlės. Tuomet jis
ištiesė tą akmenuką į priekį ir oras toje vietoje suraibuliavo. Pasirodo
ten buvo kažkokia nematoma siena ir jis dabar pro ją praėjo. Aš
pradėjau sekti iš paskos ir skaudžiai trinktelėjau į tą sieną. Jis vėl
keistai į mane pažiūrėjo.
- Tu kažkokia keista, - tarė. - Arba praradusi atmintį. Panaudok savo amuletą.
Aš
skubiai nusikabinau jį ir taip pat ištiesiau į priekį. Orui
suraibuliavus greitai praėjau ir vėl užsikabinau amuletą ant kaklo.
Truputį paėjom ir priėjom kažkokią gyvenvietę. Ji buvo labai graži ir
svarbiausia tas, kad viskas buvo įvairiausių žalių spalvų.
- Tiesa,
greičiausiai manęs nesi mačiusi, aš vyriausiasis karys, tik dėl to ir
galiu taip vaikščioti po teritoriją ir turiu tą amuletą. Bet tu man
atrodai kažkokia keista ir aš kai ką įtariu. Tad, nepyk, bet man teks
tai padaryti, - tai taręs jis žengtelėjo žingsnį artyn manęs ir
sugriebęs už rankos pradėjo kažkur tempti.
Pritempęs prie pačio
gražiausio namo jis pastukseno ir aš išgirdau kažkokį duslų balsą
sakantį "Įeikite". Jis pravėrė duris ir grubiai įstūmė mane į vidų.
Nesistebėjau, kad elgėsi grubokai, juk šiaip ar taip aš priešinausi. Ir
netgi gana stipriai, bet aišku jis buvo dešimteriopai stipresnis už
mane, todėl ir galėjo laisvai mane įtempti į vidų. Vos jis mane ten
įstūmė uždarė duris ir atidžiai stebėjo mane. Aš apsižvalgiau ir
pamačiau link mūsų einančią kažkokią moterį.
- Kodėl atvedei čia
šitą mergaitę? Ar ji ką nors padarė? - paklausė ji to vyro ir tuomet
pamatė mano amuletą. - Pavogė iš kažkieno tą amuletą ir išspruko iš
teritorijos, ar ne?
Vyriškis linktelėjo ir priėjęs prie manęs lengvai nusegė mano amuletą.
- Ei, tai mano amuletas! Aš jį turiu nuo pat vaikystės! Negalite taip
lengvai iš manęs jo atimti! Ir kas jūs esate tokie, kad turite teisę
taip grubiai su manim elgtis?!
Jie ramiai viską išklausė.
-
Pirma, mergyt, aš esu Žemės genties valdovė, antra, vogti svetimus
daiktus yra negražu, o trečia... įtariu, kad tu neesi iš mūsų genties.
Greičiausiai iš Oro genties, atvykai ką nors mums padaryti, taip?
Papurčiau galvą.
- Nežinau kas ten per Oro gentis ar dar kokios nors gentys, gyvenu
miestelyje už miško, o jis mane pamatė ir palaikė jūsiške, - išdėsčiau, o
po to pamaniau, kad gal geriau reikėjo iš vis tylėti, nes dar padarys
ką nors, kad neišpliurpčiau niekam.
Moteris apžiūrėjo mano amuletą.
- Žiūrėk tu man, ne bet kokia dar ir atklydo netoli mūsų genties. Ji yra mano sosto paveldėtoja, - tarė.
Išsižiojau iš nuostabos. Po to susičiaupiau.
- Manot mane taip lengvai apgausit? Pasvajokit, - atšoviau.
- Aš nejuokauju, - tarė ji. - O aš jau daugokai valdžiau ir manau galiu
po kelerių metų mirti, o valdžios dažnai atsisakoma truputį ankščiau ir
sostą perima įpėdinis ar įpėdinė. Manau, kad jau šiandien vakare
galėtume padaryti tavo karūnavimo šventę. Jeigu aišku sutiksi. Tokiu
atveju liksi čia, nors išeiti retkarčiais galėsi, gal būt net galėsi
kokią draugę pasikviesti čia gyventi. Imk savo amuletą.
Ji man padavė jį ir aš vėl užsisegiau jį.
- Kai tapsi teisėta valdove gyvensi čia, - pasakė ji.
- Manot žmonės sutiks, kad vienuolikemtė valdytų jų gentį? - paklausiau.
- Sutiks. Kito įpėdinio nėra, tad tik tu ir telieki. Eik, apžiūrėsi namą, - pasiūlė ji.
Aš
linktelėjau ir nubėgau link laiptų. Užlėkiau viršun ir pribėgau prie
vienų iš durų. Lėtai pravėriau jas ir pamačiau, kad ten miegamasis. Jis
buvo labai gražus. Po to taip apžiūrėjau visus kambarius ir vėl grįžau į
apačią.

1)Pasakysiu atvirai - istorija manęs nežavi .
2)Tau derėtų pasistengti sklandžiau dėstyti mintis , nes tekstas nesiskaito rišliai .
3)Kartu pastebėjau , jog labai dažnai kartoji tą patį žodį KAD IR skirtinguose sakiniuose . Tai skaitant sukelia trigdžių ( ką bendriau įvardina mano antras pastebėjimas ) . Todėl pasiūlyčiau tau vartoti daugiau sinonimų :)
Pvz : ( TU RAŠAI )
Pamačiau, jog tolėliau dega kažkos namas. Kažkur jis man jau buvo
matytas ir niekaip negalėjau suprasti kur. Ne, juk tai negali būti mano
geriausios draugės Agatos namas! Ne, tai tikrai ne jis. Tuomet man
toptelėjau kieno tai namas.

Aš siūlyčiau pakeisti ( keisis ir sakinių struktūros nes kai kur šį žodį reikės tiesiog išbraukti , o ir tavo vietoje visą šią vietą šiek tiek pakeisčiau , bet žinoma čia jau tavo reikalas . )

Nustėrau išvydusi horizontuose kylančius dūmus . Tarytum apdujusi regėjau , kaip negailestinga liepsna apgaubė tolimais styrantį namą . Regėjau jį tarytum per miglą ... Kol ... tarytum nubudusi , šoktelėjau . Ir ... negalėjau patikėti savo akimis , kai supratau ... Jog ten gyvena dinozaurai ( RAWWWW : DDD )
( galas prikurtas , bet na , ko gero supratai ką turiu omeny :) )

Ačiū už nuomonę. :)

» Willo kuryba