Gintarės Kūryba

Gintarės Kūryba.

Gamtos Deivė

1 Dalis
Žemė

1 skyrius
Mokykla

TRRRRRRRR! Pagaliau skambutis. Jau maniau ši pamoka niekaip nesibaigs. Mokytoja išvyko į kursus, o mus turi prižiūrėti kita mokytoja. Tačiau ji atėjo tik pamokos pradžioje, pasakė ką daryti ir įšėjo. Taip jau atsitiko, jog aš buvau viena nemėgiamiausių vaikų mokykloje. Kartais net pati nesuprasdavau kodėl. Atrodo ir draugiškai su kitais elgiausi. Taigi, šią pamoką aš beveik vienintelė dariau darbus. Dar darė Ingrida, Agata, Marija, Elžbieta ir Emilija. Jos vienintelės draugės šioje klasėje. Tiesa, dar darė ir Mindaugas, jis taip pat su manimi draugauja. Visi kiti nieko nedarė, tik šaipėsi ir apkalbinėjo mane. Retkarčiai buvo galima išgirsti ir apkalbų apie mano draugus, jog jie draugauja su tokia kaip aš.
Pasiėmiau kuprinę ir išbėgau iš klasės. Skubėjau namo, nes nebegalėjau daugiau visko tverti. Netyčia užkliudžiau vieną mergaitę. Su ja geriau neprasidėti. Ji turėjo savo gaują, ji ir du berniukai. Greta, Tadas ir Tomas. Žinoma, Greta nepraleido progos užsipulti manęs. Aš greit pasileidau tekina per laiptus žemyn. Tuo metu man buvo vienintelis tikslas - GREIČIAU NAMO! Bet argi man - vienai iš mažiausių ketvirtokių pavyktų pabėgti nuo trijų šeštokų, ir dar ne bet kokių, o tokių baisių. Visa mokykla, net dvyliktokai bijojo jų, nors buvo neaišku, kaip Gretai ir jos gaujai pavyko taip įbauginti visą mokyklą. Jie mane pasigavo ir Tadas užtvėrė duris, kad aš nepabėgčiau. Tomas man net nepastebėjus užsuko rankas už nugaros, kad atrodė, jog tuoj susilaužysiu jas.
- Na, ko kliudai mane, snargle?! - paniekinamai paklausė Greta.
- Aš... Aš ne... Aš netyčia, nenorėjau... - tyliai atsakiau aš, nes buvau labai įbauginta.
- Negalvok, jog taip lengvai išsisuksi, - vėl pradėjo ji, - o, turi įdomų medalioną, ką gi, juo tu ir išpirksi savo kaltę!
- Ne, tik ne medalioną, geriau darykit man ką norit, bet tik neimkit medaliono! - sušukau aš, bet Greta stvėrė už plonytės Grandinėlės ir lengvai atsegė.
Namo kėblinau lėtai. Juk tai buvo brangiausias medalionas, kurį kadaise radau kabantį ant vienos išsikišusios uolos, prie ugnikalnio. Tada galvojau, jog tai ženklas, jog jis visada mane apsaugos nuo gaisrų, juk jame buvo nupiešta ugnis. Bet kiek supratau, nuo kitokių nelaimių jis neapsaugo.
- Mama, jau grįžau! - sušukau tik ką įžengusi pro duris. Niekas neatsakė, tada sušukau dar garsiau, bet vis tiek - tylu.
Lėtai įėjau į virtuvę ir ten pamačiau raštelį. "Gintare, manęs neieškok, man paskabino iš darbo ir pasakė, jog turiu trumpam išvykti į Nykštukų Mišką, man darbe reikia informacijos apie tą legendą, reikia parašyti, kaip ten kas atrodo ir panašiai. Vakare grįžiu. Tavo Mama".
Mes gyvenome name. Mano kambarys buvo antrame aukšte. Lėtai užlipau ir išsitraukusi raktą jau norėjau atsirakinti kambarį, bet... VELNIAS! Aš įdėjau savo raktą į medalioną, jog jis būtų saugus, o dabar štai... Greta jį atėmė. Arba reikės jos maldauti, jog duotų man išsiimti raktą ir gal būtų dar pavyktų nugvelbti medalioną, arba laukti mamos, ir jai tai pasakyti, kad nueitų ir jos tėvams lieptų sugražinti medalioną. Tiesa, dar buvo galima man eiti pas Mokyklos Direktorių, gal būt jis lieptų jai atiduoti. Nusprendžiau, jog bandysiu eiti pas Mokyklos Direktorių, o jei nepavyks, tada prašysiu mamos, jog man padėtų. Maldauti Gretos, kad ką nors padarytų man? NIEKADA!


Komentuokit. Šiaip esu sukūrusi jau 3 skyrius ir dalį 4 bet pirma noriu sulaukti jūsų nuomonės. Tada įdėsiu ir toliau. :)

Prisižiūrėjai animacinių filmukų su avatarų Angų ar koks jis ten...Skaičiau kitas 2 dalis nenustebino :/

Jei ką tai ne dėk to filmuko sukūriau.

Mane Nustebino.Gali Dar 2,3 Ir 4 Skyrių Įdėti ?

Jo gali visai noreciau tesini suzinot
:]

2 skyrius

Greta ir Ko

Kadangi mamos nebuvo namuose buvo lengviau išeiti, nereikėjo aiškintis kur einu. Lėtai išėjau iš namų ir pradėjau taku į mokyklą. Juk atrodė viskas buvo gan gerai, nuo Gretos taip stipriai negaudavau, bet tai jau kiek rimčiau. Kodėl negaliu laisvai gyventi kaip kai kurie kiti vaikai? Kodėl jie gali netrukdomai gyventi, kodėl man kliuvo ši dalia?
Užsigalvojusi nė nepamačiau, kad vos nepraėjau mokyklos. Praėjau pro mokyklos vartus ir nubėgau iki durų. Užėjau ir greit užlėkiau į antrą aukštą. Antrame aukšte yra Direktoriaus Kabinetas. Pastuksenau ir lėtai atidariau duris.
- Prašom, prašom, - ramiai tarė Direktorius.
Kai užėjau jis nustebo, kad pamatė mokinę 15 valandą. Nes pamokos baigiasi 13:15.
- Kokie reikalai tave čia atvedė? - paklausė jis.
- Na... Aš turėjau medalioną. Jis man labai patiko, ir dėl to į vidų įsidėjau savo kambario raktą, o vat šiandien Greta su savo draugais atėmė jį, ir aš negaliu įeiti į savo kambarį, - tyliai išlemenau ir pajutau, jog tuoj verksiu. Direktorius irgi tai pastebėjo.
- Tik nereikia čia dabar jau verkti, nesijaudink, rytoj kai ji ateis į mokyklą, ateik ir pasakyk man, aš ją pakviesiu, - ramiu balsu tarė jis.
- Bet... bet rytoj šeštadienis, ir visko iš jos gali tikėtis, ji gali jį paskandinti ar dar ką padaryti, - tariau aš ir pajutau, jog verkiu.
- Hmm, na gerai, tada tuoj paskambinsiu jos tėvams ir pasikviesime jas į mokyklą, kaip nors gausime iš jos tą medalioną, tik neverk, - tarė jis ir pasiėmė telefoną.
- Alio, - kalbėjo jis, - jums skambina Mokyklos Direktorius. Jūsų dukra Greta šiandien iš vienos mergaitės atėmė medalioną, ji jame kai ką buvo įsidėjusi. Pasakyktie savo dukrai, kad dabar tučtuojau ateitų į mokyklą pas mane ir neužmirštų medaliono.
- Atleiskite, Direktoriau, bet mūsų dukra dar negrįžo, greičiausiai vėl ėjo prie ežero, jie ten dažnai kažką veikia, - tarė ji, - jei grįž, iš karto jums paskambinsime, viso gero.
- Viso gero, - tarė direktorius ir padėjo telefoną.
- Bet jeigu jie dabar prie ežero, jie ten gali nuskandinti mano medalioną, - pasakiau aš.
- Ką nors sugalvosime, nesijaudink! Va, dabar gali prisėsti prie mano kompiuterio, pažaisk ką nors, o aš trumpam einu.
- Ačiū, - tariau ir nuėjau prie kompiuterio.
Įsijungiau internetą ir nuėjau į savo Gmail anketą. Tada nuėjau į mano mėgiamiausio žaidimo forumą. Ten turėjau gan daug draugų. Nors geriausia draugė buvo Lilė. Ji visada mokėdavo užjausti ir paguosti. Ji man visada padėdavo, o aš jai.
Staiga man į galvą atėjo labai keista mintis, ir aš prisiminiau kažkada mokykloje skaityta legendą. Joje buvo sakoma, jog Žemėje mums nežinomose vietose yra keturios tautos, Žemės, Oro, Ugnies ir Vandens. Kiekviena tauta turėjo po savo medalioną.
Tada aš suvokiau, jog ugnikalnis prie kurio aš kažkada buvau yra Ugnies tautos plotas. Juk tada aš ir radau tą medalioną, o jame buvo pavazduota ugnis. Nežinau kodėl aš prisiminiau tą dalyką, bet prisiminiau. Tuo metu aš norėjau bet kokia kaina gauti tą medalioną, nes legendoje sakoma, jog tas, kuris turi medalioną, gali valdyti tą tautą, kurios jis yra. Juk dabar ta nevykėlė Greta gali vadovauti jiems, KOŠMARAS!
Tuo pat metu pro duris įėjo direktorius su Greta ir jos draugais. Direktorius rankose laikė medalioną.
- Štai jis, mergaite, sveikas, - tarė jis ir padavė man jį. Aš tą pačią akimirką atidariau ir viduje radau raktą. Gerai, kad viskas susitvarkė.
- O tau Greta ir tavo draugams, - tarė Direktorius, - į pasiekimų knygeles didžiausios pastabos! Jei dar kartą man ši mergaitė pasakys ką nros blogo apie jus, aš jus paliksiu antriems metams! - sušuko jis, - o dabar lauk iš čia!
Jie išėjo ir uždariusi forumą ir savo Gmail anketą aš atsisveikinau ir įšėjau.
Namo bėgau kaip tik galėdama greičiau, iš laimės net skristi norėjosi. Kai grįžau namo namuose radau mamą.
- Kur buvai? Marš į savo kambarį! - pikta sušuko ji ir aš nuėjo į savo kambarį.

Laukiu Komentarų!

Super. Perskaičiau nuo pabaigos iki galo
Tau tikrai tik dešimt? kai kurie suaugę taip neparašo...

tikrai tikrai 10. Gali paklausti forumietės Purte, ji mano klasiokė.
Truputi dar paklausiu komentarų. O kai parašys dar nors vienas įdėsiu ir 3 skyrių. ;)

yay

Kol laukiu komentarų už Gamtos Deivę, parašysiu truputi naują kūrinėlį.

Vaiduokliai

1 Skyrius
Pradžia

Mano vardas Lesli. Man 10 metų ir lankau 4 klasę. Gyvenu kaime.
Pas mane namuose yra kompiuteris, bet gaunu prie jo pasėdėti gan mažai. Pusvalandį. O štai kiti vaikai gauna po kelias valandas. Knygų neturiu daug. Kokias 30. Na, palyginus su kitų knygų kiekiu. Kiti turi apie 70-80. Vienas mano klasiokas turi net 300 knygų! Pati savo akimis regėjau.
Aš ėjau iš mokyklos. Buvau prastos nuotaikos. Jei norėtumėte sužinoti dėl ko, gerai, pasakysiu. Užmiršau išmokti apie Graikiją per Pasaulio Pažinimo pamoką. Tikrai nemeluoju, pamiršau. Nusipirkau knygą apie piratus ir tiek ją skaičiau, kad perskaičiau apie pusę. Mokytojai to nesakiau, nes sakytų, kad aš pati kalta. Iš tikrųjų tai taip, aš pati kalta.
Ėjau siaura kaimo gatvele. Gatvelės kraštuose mėtėsi keletą akmenėlių. Kartą radau gražų raudoną. Dar vieną kartą radau mėlyną. Man jie labai gražūs. Berniukai irgi eidami iš mokyklos labai dažnai juos spardo ir spardo. Kartą vos nepataikė man į galvą.
Eidama dažnai pastebiu vieną labai gražią katytę. Ji raina. Tamsiais dryžiais. Vadinu ją Tigriuke. Taip norėčiau ją laikyti namuose. Tačiau Mama neleidžia. Sakė, kad gal per gimtadienį. O gimtadienis mano už 3 savaičių. Dabar pavasaris. Kovo 31, Pirmadienis. Rytoj Melagių Diena! Tačiau mokykloje šią dieną švenčia tik vaikai. Suaugusieji pyksta, jeigu nors ir nedaug, tačiau pameluojame.
Net pati nepastebėjau kaip grįžau namo. Užlipau mažyčiais laipteliais ir pravėriau duris. Įėjau. Pasikabinau kepurytę ir švarkiuką. Nusiaviau ir apsiaviau gražias namines basutes. Su jomis aš vaikštau namie. Užlipau į savo kambarį ir pasidėjau kuprinę. Išsitraukiau pasiekimų knygelę ir žiūrinėjau savo dvejetą. Man buvo taip nemalonu. Galėčiau kaltę suversti kokiam vaikui, kad tas suplėšė mano pasiekimų knygelę, tačiau yra du dalykai dėl ko taip nedaryčiau. Pirma, viskas vis tiek išaiškėtų, o antra, tai aš nesu tokio būdo. Taigi, įsidėjau pasiekimų knygelę į kuprinę ir nusprendžiau drąsiai pasitikti savo likimą. Vis tiek Mama pamatys. Tačiau tuo metu aš prisiminiau, kad turiu knygą apie piratus. Vadinasi ji "Piratų Žinynas". Greit pasiėmiau ją ir savo kambaryje pradėjau ją skaityti. Visai pamiršau, kad dar turiu namų darbų iš Lietuvių Kalbos, Matematikos ir Pasaulio Pažinimo. Man buvo taip įdomu, kad viskas išgaravo iš galvos. Per tą laiką kol aš skaičiau, namo grįžo Tėtis. Dar po kokios valandos ir Mama. Tėtis atėjo į mano kambarį ir tarė:
- Lesli, mano dukryte, parodyk savo pasiekimų knygelę. Aš pasidėjau knygą į šalį ir lėtai ištraukiau ją. Padaviau ją ir nuleidau galvą ir žvilgsnį žemyn.
- Ar tik nebūsi gavusi kokio blogo pažymio? - mįslingai tarė Tėtis.
Aš nieko jam neatsakiau. Jis atsivertė pasiekimų knygelę ir pastebėjo mano dvejetą.
- Na, tai už ką gavai šį dvejetą?
- Nusipirkau šią knygą ir taip pradėjau ją skaityti, kad net užmiršau... išmokti papasakoti apie Graikiją, - atsakiau aš nuliūdusi.
Tėtis pažiūrėjo į mane ir tarė:
- Dukrele, pasistenk kitą kartą nepamiršti, ir atmink, tavo amžiuje svarbiausia Mokykla. Prižadėk, kad tai daugiau nepasikartos.
- Prižadu, Tėveli, - tariau aš.
Tėtis pasirašė, kad pastebėjo dvejetą ir padavė man pasiekimų knygelę. Lėtai išėjo iš kambario ir nulipo žemyn. Išgirdau, kad įsijungė televizorių. Aš įsidėjau pasiekimų knygelę į kuprinę ir užlipusi ant lovos toliau skaičiau.
- Valgyt!
Tai buvo Mama. Aš įsidėjau skirtuką į knygą ir nuėjau į virtuvę.
- Na kaip, Lesli, gavai kokį nors įvertinimą? - paklausė Mama.
- Taip, - tariau aš, - jau rodžiau Tėčiui. Tiesa, Mama, šiandien geras oras. Gal galėsiu išbėgti į lauką?
- Lesli, nepakeitinėk temos. Kokį gavai įvertinimą?
- Dvejetą... iš Pasaulio Pažinimo. Užmiršau išmokti apie Graikiją, - tyliai tariau aš.
- Lesli, prašau tavęs, pasistenk gerai mokytis, nes tau tai pravers.
- Pažadu, Mama. Tiesa, tai galėsiu išbėgti į lauką?
- Na, gerai, bet tik pusvalandžiui, - atsakė Mama.
Mes valgėme blynus su vyšnių uogiene. Aš išėjau į savo kambarį ir apsirengiau. Apsirengusi išbėgau į lauką.

Čia dar nebaigtas pirmas skyrius, komentuokit ir Gamtos Deivę, ir Vaiduoklius. ;)

Jos tėvai dar geri jei aš iš biologijos gaučiau dvejetą tai būtų Bet iš geografijos jau turiu tris, o dar nematė Bet dėl mano geografijos jau seniai nuleido rankas. Tikisi, kad nors keturi išeis..taip tai..
-Kotryna, kiek tau iš lietuvių
-8
-Matematika:
-8(vos vos)
-Geografija?
-Na patylėkim, pažiūrėkim, kaip gražiai saulutė šviečia
Šiaip man labiausiai patinka tos vietos su mokykla. Ten super. Ypatingai ta vieta, kai pasakojo, kaip bernai kartą vos į galvą akmenio nenuspyrė Linksmas gyvenimėlis

Tęsinys...

Išbėgau į lauką. Nulipau laipteliais ir lėtai ėjau gatvele. Apsidairiau aplinkui. Saulė jau leidosi. Staiga ant vienos kalvos pastebėjau vieną antkapį. Pradėjau bėgti link jo. Kiek girdėjau artimiausiu metu niekas nemirė mūsų kaime. Pribėgusi pastebėjua, kad jis raudonos spalvos. Niekas mūsų pasaulyje mirusiesiams nededa raudonų antkapių. Priėjusi dar arčiau pastebėjau, kad ant jo aukso raidėmis užrašyta:
Pasiruoškite Mirti!
Aš išsigandau. Atsitraukiau per keletą metrų atgal. Niekaip neapsisprendžiau, palikti šį antkapį ir niekam nesakyti, ar pasakyti, išimti šį antkapį, kad niekas nepamatytų ar dar ką nors sugalvoti. Buvau per daug išsigandusi, kad ką nors daryčiau. Taigi nubėgau žemyn link savo namo. Užlipusi laipteliais įėjau į namus. Nubėgau į savo kambarį. Pasiėmiau knygą ir toliau skaičiau ją.

dar truputi įdėsiu po komentarų.

Laukiu komentarų!

Tęsinys...

Nors ir kokia buvo įdomi knyga, aš niekaip negalėjau susikaupti ir normaliai skaityti. Iš galvos niekaip neišėjo šiandien matytas vaizdas. Nors kai pagalvoji, ir ko aš čia taip nerimauju, greičiausiai kokie berniukai norėjo pagąsdinti visą kaimą. Nors aš maniau kitaip. Kažkodėl nerimavau, kad tai gali būti kur kas rimčiau, nei paprastas pokštas. Šis įvykis man niekaip neišėjo iš galvos. Jau beveik sutemo. Aš persirengiau ir pasidėjusi knygą nuėjau miegoti.
Visą naktį mane kamavo košmarai. Sapnavau, kad aš vėl bėgu prie to antkapio ir tol skaitau tą užrašą, kol suprantu jo reikšmę. Sapne aš suprantu, kad tas anktapis, tai ženklas, kad mūsų pasaulyje egzistuoja vaiduokliai ir jie nori, kad mes tai žinotume ir nebijotume jų. Kai sapne supratau tai, man vis pradėdavo rodytis vaiduokliai. Gal būt jei rodydavosi tik tiems, kurie supranta, kad jie egzistuoja ir jų nenaikintų. Tačiau tai buvo tik tai sapnas.
Pabudau. Pažvelgiau į laikrodį ir supratau, kad dar liko pusvalandis iki to meto, kada aš turėdavau keltis. Atsikėliau. Apsirengiau ir tyliai tyliai išėjo į lauką. Nubėgau prie to antkapio ir pradėjau skaityti užrašą. Stengiausi daryti viską ką dariau ir sapne. Perskaičiau, gal kokius 30 kartų, tačiau nieko neįvyko. Stengiausi nenuleisti rankų. Skaičiau, skaičiau ir skaičiau. Staiga pradėjo pūsti stipresnis vėjas, pasidarė rūkas ir aš nieko nemačiau. Nežinau kiek laiko prabėgo kol nieko nemačiau, tačiau jau rūkas jau pradėjo sklaidytis, o vėjas vis silpnėti. Kai rūkas visiškai išsisklaidė antkapis jau buvo dingęs, namai irgi dingę. Nė gyvos dvasios nemačiau savo kaime. Išsigandau. Viskas dingo. Nei namų, nei paukščių, nei gyvūnų. Staiga prieš mane atsirado vaiduoklis. Aš pradėjau eiti atbula, o jis paskui.
- Nebijok manęs, nebijok, - kalbėjo jis.
- Kas tu, kur aš ir kur viskas dingo!? - šaukiau aš.
- Niekas nedingo, tiesiog tu to nematai. Patekai į kitokią erdvę. Čia gyvena visi vaiduokliai.
- Kur dingo antkapis? - paklausiau aš.
- Tai štai kaip jūs juos vadinate, - susimąstė jis, - mūsų pasaulyje tai vartai, vartai į žmonių pasaulį ir atgal. Tu pro juos patekai. Nedaugelis gali pro juos patekti, ir kaip matau, tau pro juos patekti pavyko.
- Bet, kur jis dingo, kaip man sugrįžti namo? - vėl klausiau aš.
- Jis niekur nedingo. Jis vis dar čia, tik tu jo nematai. Negaliu padaryti, kad tu jį matytum, tačiau galiu tave išsiųsti atgal į žmonių pasaulį. Jei norėsi, galėsi čia dar ne kartą sugrįžti, bet atmink, vaiduoklių pasaulį valdo žiaurus valdovas, jei jis tave pamatys, gero nelauk. Jis ir padarė, kad žmonės vaiduoklių pasaulyje nematytų vartų. Jei daug pro juos keliausi, išmoksi juos matyti. Tapsi ir žmonių pasaulio gyventoja ir vaiduoklių. Gal tau pavyks nuversti nuo sosto žiaurujį valdovą.
- Tai gali mane dabar sugrąžinti namo ar ne? - paklausiau aš vėl. Man jau viskas darėsi truputi aiškiau.
- Gerai, - tarė jis, - atsistok šalia manęs ir mintyse įsivaizduok vartus, tokius kokius matei savo pasaulyje. Bandyk iš prisiminimų skaityti tą užrašą. Tau tur pavykti.
Aš atsistojau šalia jo ir bandžiau prisiminti antkapį. Prisiminiau. Skaičiau tą užrašą mintyse. Skaičiau gal kokius 25 kartus, kol vėl pradėjo pūsti vėjas, pasidarė rūkas ir kai viskas išsisklaidė, aš vėl sugrįžau į savo pasaulį. Sugrįžau tą pačią akimirką, kai iškeliavau iš ten. Nubėgau namo. Tyliai įėjau ir pradėjau krautis daiktus į kuprinę. Mama atėjo į mano kambarį kelti ir nustebo, kad aš jau atsikėlusi ir apsirengusi.
- Mama, nusprendžiau šiandien nueiti truputi ankščiau į mokyklą, gerai? - paklausiau aš.
- Gerai, Lesli, - atsakė ji ir nuėjo į savo kambarį.
Aš nubėgau į virtuvę pasiimti keletą sausainių ir vieną obuolį ir valgydama sausainius išėjau iš namų. Kaip ir kiekvieną darbo dieną aš einu tuo pačiu keliuku į mokyklą. Kai baigiau valgyti sausainius, pradėjau valgyti obuolį. Greitai priėjau mokyklą ir įėjau pro duris į ją. Laiptais užbėgau į savo klasę. Išsiėmiau Matematikos vadovėlį ir pratyvas, sąsiuvinį ir penalą. Pasiekimų knygelę irgi išsiėmiau. Laukiau Pamokos.

Laukiu komentarų!

Labai Viskas Patiko :)
Įdėk Dar Tęsinių.Labai Lauksiu :)

Kiek nuobodoka . PAstebiu ir šiek tiek žodyno ir stiliaus klaidelių .
Bet toliau rašyk , kurk - su kiekvienu trumpaisuiu rašinėliu tu vis tobulėji : ]
Tenka kiek pagirti - tavo rašymas , tiek supratimas apie jį pagerėjo nuo praeitos kūrybos temos ... Sekmės toliau ; ]

Kiekvienas turi savo nuomonę. ;) Ačiū.

Tęsinį įdėsiu truputi vėliau.

Wow!!! Mane nustebino!

Šaunuole, tikrai labai geras pasakojimas, lauksiu tęsinių!

Seip nubodoka beje gali ikelt ta apie medalius 3 dali?

Kokius medalius? Gamtos Deivės?

Man irgi tiems vaiduokliams kažko trūksta :/ Bet sekmės tobulėjant :)

Nu tai dar ten pradžia tik tai, dar normaliai neįsivažiavo. Tiesiog reikėjo papasakoti nuo ko viskas prasidėjo ir toliau jau varai normaliai. ;)

3 Skyrius

Kelionė

Pabudau. Lėtai pramerkiau akis ir pamačiau, jog saulė jau labai ryškiai švietė. Ištiesiau ranką ir pasiėmiau telefoną. Telefonas rodė 13:15. Įprastą dieną tai būtų labai prastas metas, nes tada baigiasi pamokos. Bet dabar, kai buvo šeštadienis buvo pusė bėdos. Supratau, kad reikėjo jau keltis, bet taip dar norėjosi pamiegoti. Vis dėl to prisiverčiau atsikelti ir išlipau iš lovos. Persirengiau pižamą į gražią raudoną suknelę, raudonas kojines, raudoną kepurytę, raudonas basutes ir raudonas riešines. Raudonos spalvos buvo kiek skirtingos, o kai kurios sutapo. Man ši apranga labai patiko. Ją išsirinkau po medaliono atradimo.
Prisiminiau medalioną. Tuo metu nežmoniškai norėjau vėl nukeliauti prie ugnikalnio, bet nors jis buvo ir kitoje šalies pusėje, ir šalis nebuvo labai jau didelė, vis tiek niekas nebūtų leidęs man ten iškeliauti.
- Taip, Direktoriau, mūsų dukra keliaus į tą mišką, mano dukrai patinka legendos, o juk jis apipintas legendomis, - išgirdau tylų balsą, mat kažkas kalbėjo su Direktoriumi. Supratau, jog tai mano mama.
Galėtų ir manęs pasiklausti, o ne tik pati sakyti, norėsiu ten ar ne. Nors tiesa, aš tikrai norėčiau važiuoti ten.
- Mamyte, su kuo kalbiesi?! - sušukau aš apsimesdama jog nieko negirdėjau.
Mama kažką pasakė Direktoriui ir jie užlipo į mano kambarį. Tada užėjo.
- Atėjo Direktorius iš tavo mokyklos. Siūlo kelionę į mišką. Apie jį daug legendų yra, - tarė ji, - manyčiau norėsi ten keliauti, ką?
- Aš... Aš norėsiu ten keliauti tikrai, - atsakiau.
Tada nusprendžiau taip: Prie to ugnikalnio aš nuvažiavau gan atsitiktinai, pati ten negalvojau keliauti. Taigi, manyčiau jog ten buvo Ugnies Tauta, o šitame miške gali būti Žemės Tauta. Todėl dėl viso pikto nusipirksiu ir apsirengsiu žaliai, jei kaip nors su jais susitikčiau, jie gal būt manęs nepažintų ir pagalvotų, jog aš esu jų tautietė.
- Mama! - sušukau aš nes ji jau pradėjo lipti žemyn.
- Kas, Dukryte? - paklausė ji.
- Ar galėčiau dabar nulėkt į parduotuvę?
- Gerai, bet šiandien, nes rytoj jau važiuosi į tą mišką, - atsakė ji ir nulipusi išlydėjo Direktorių į lauką.
Aš išbėgau į lauką. Lėtai ėjau į parduotuvę. Prisiminus kur einu pradėjau bėgti. Kai atbėgau atidariau duris ir įėjau į parduotuvę.
- Ko norėsite? - išgirdau balsą. Tai buvo pardavėjas.
- Aš visai neseniai pirkau iš jūsų raudonų drabužių komplektą, dabar norėčiau tokių pačių, tik žalių jei galima, - tariau.
Pardavėjas nuėjo paieškoti. Grįžęs su drabužiais padavė juos ir tarė:
- 50 Litų, - tarė jis.
Aš padaviau pinigus ir išbėgau namo. Grįžusi pasidėjau drabužius ir pasiėmusi žurnalą pradėjau skaityti.

tiesa, keletą skyrių jau Gamtos Deivės padariau ir tik vėliau supratau keletą savo klaidų. Reikėjo labiau išplėsti, nes veiksmas per greit eina. Na bet niekis, vis tiek tai buvo mano pirmas didesnis kūrinys. ;) Komentuokit.

Man patiko, lauksiu tęsinio!

Laukiu,Laukiu,Nesulaukiu