Knyga

Vargšelis : DD Aš iš 10 kamuolių gavau , ir vistiek , dar vardą savo prisimenu , vat kaip : DD
Išrimtūjų gavau . Nors čia kiek ne į temą . : DD

Pamenu, ant manęs spinta užkrito ir už draudimą gavau 10lt :D

Tiek ir vertas.

LOL . xD

Bravisimo!!! :D Laukiu tęsinio :DD

Cherry., sustabdei knygos "leidybą". Tiesa, peržiūrėkit jūs visus istorijos "gabalus" ir pažiūrėkit, kad visur būtų parašyti skyrių pavadinimai, nes pvz buvo 1 skyrius, tada tas kas rašė 2 nerašė, kad tai naujas skyrius, o tas kas rašė trečias parašė, kad tai jau 3 skyrius, tai taip išeina, kad 2 skyrius praleistas. Žodžiu pataisykit viską kas blogai ir bus gera knyga... O kai kada nors baigsite ją sukurkite naują temą ir įdėkit visą šitą knygą kaip vientisą, arba įrašykit į Word'ą ir varykit coinsų užsidirbt. Nors tiesa vis tiek nėra kur jų dėti...
Visa tai tik pasiūlymas, kurį aš siūlau ir jūs bent jau perskaitykite jį iki galo, nes rašiau jį kelias minutes, o tai vis tiek laiko gadinimas... xDDDD

Galvojau užsimušiu kol viską sukelsiu... Bet štai, aš jau sukėliau ir esu gyva ir sveika. xD (Šiuos sakinius parašiau tada kai jau sukėliau viską).



PIRMOJI KNYGA
„Fantastiškasis ketvertas ir trešnė Marija VS Kiprybė“


~PRATARMĖ~
*Laimutė*

Pačiomis pirmomis Vasaros dienomis
gyvenime gali pasikeisti viskas. Na, taip sužaliuoja gamta, pražysta
gėlės, pasirodo pirmosios audros su perkūnija, pasibaigia mokslai ir
pagaliau atšyla oras. Bet aš ne apie tai. Apie jausmus. Na, Vasara man
tikrai patinka mažiau už žiemą, bet aš kiekvieną iš šių metų laikų lyg
ir atgyju iš naujo. Kaip gerą kai kiekvieną rytą pajauti Kažką... Kažką
seno. Tai jautei ir praeitą Vasarą. Kartais ir norisi verkti dėl viso
šito. Visados kai pajunti,kad koją kutena vargšas žiogas, visados kai
ant savo akių pajunti šilto pavasarinio lietaus lašelį, visados kai savo
žmogišką pėdą padedi ant šviežio žolės, visados... Bet šitą knyga ne
apie tai. Taip, tai vyksta Vasarą, bet čia mes kalbėsime ne apie visus
šitus jausmus,o apie trečią pasaulinį karą. T.y. Fantastiškasis
ketvertas ir trešnė Marija VS. Kiprybė. Taigi,Cha, aš jus apmoviau,
patiklūs žmonės... O dabar atsiloškite kėdutėse, dėl visa ko šalia
pasidėkite vanidolio buteliuką ir pasiruoškite išgirsti ilgą istoriją iš
žmonių kurie dar nėra susitikę, bet jau laiko vieną kitą vos ne kaip
šeimą.

Spektaklis prasideda!


~1 skyrius~
Blogiečiai grįžtą.
*Laimutė*

Vienišu
šlaitu, vienišoje gatvėje pasigirdo vieniši žingsniai. Netrukus,
pasirodė ir pats vienišasis šešėlis: vienišai apsižvalgė, vienišai
apsisuko aplink savo ašį ir vienišai atsisukęs ir vienišai pamatęs,kad
aš stoviu šalia jo ir kaip beprotė bandau viską naktį nufilmuoti su savo nusitrynusiu Nokia 6300 vienišai suriko:
-Ei, baik čia savo skystus bairius, duokš čia savo mobiliaką ir dar: aš visai ne vienišas, o tiesiog dirbu vienas!
Aš nusivaipiau visai nevienišam šešėliui, spyriau jam į subinę ir mandagiai atsakiau:
-Šešėli,
labai prašome, negadinti šios knygos: ką tik jūs sujaukėte visą
scenarijų. Tu turėjai likęs vienišas nueiti gatve ir niekas nė neturėjo
sužinoti,kad mano rankose mano Nokia 6300. Be to, kaip tu dar sugalvojai
man grasinti??? Šito tai tikrai nedovanosiu. Taigi,
šešėli, ar tu vienišas ar ne, dabar turi man pasakyti: Kas tu per
vienas,kad toks drąsus?
Juodasis baugiai nusijuokė, o aš stovėdama
ir visa permirkusi lietuje išvydau jo klaikią ir geltoną šypseną.
Pagalvojau,kad reikės paklausti kada jo gimtadienis, jei jis tokį turi-
šia proga jam padovanočiau dantų pastos. Tik dar nežinau kokios...
-O tu pati pasižiūrėk.
Jo
balta ranka pakilo prie juodo gobtuvo ir po kelių minučių aš išvydau jo
veidą. Jis buvo toks... Hm... Mielas. Ir... Na, žodžiu. Keistas.
Primerkiau akis ir įsižiūrėjau. Staiga ir atsiminiau. Pažinojau šitą
veidą... Nejaugi?
-Tu grįžai???!!!- Suklykiau jam į veidą.
-O taip. Aš grįžau... Ir visus jus išgalabysiu!- Jis ir vėl nusijuokė.
Aš
tik suprunkščiau ir piktai į jį pažiūrėjus bambėdama panosėje ,,Ir vėl
reikės jo kiaules galabyti...'' nuėjau skūstis Algirdui ir Viliui. O
šešėlis likęs vienas užlindo už kampo kikeno ir rezgė piktus planus:
-Oi, Kipras jums parodys!- Skelbė balsas kurio niekas negirdėjo.

2 Skyrius,
Marija ir košmariški košmarai


Greitis.Akimirksnis,ir
aš jau prie raudonuojančio nuo uogų,trešnių medžio.Greitai,stvėrusi
pirmają pasitaikiusią šaką,kopiu aukštyn.Greitis manęs
neapleidžia,pajutusi vėjo dvelksmą pradedu tarsi voverė šokinėti nuo
vienos šakos,ant kitos,kol galiausiai pajuntu esanti pačioje
viršunėje,nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas.Nuraškiusi porą
uogų,greitai susimetu jas į burną.Man patinka būti vienai,tyloje ramiai
praleisti vakarą.Greičiausiai vietoj trankaus vakarėlio,visgi rinkčiausi
pasisedėjimą trešnėje.Be išimčių.Tačiau tokį ramų vakarą man sutrikdė
ant šakos pritūpusi pasistiprinti varna.Snapu galabijo trešnes viena po
kitos,o aš iš paskutiniujų stengiausi šalin nuvyti pritūpusį
paukštį.Viskas veltui,kol galiausiai iš varnos snapo
išlindo...KIPRAS!..nusipurčiau ir nušokau iš medžio.Taip,gerokai
susitrenkiau,bet pamačiusį tokį baisybę pradėjau bėgti lyg
išprotėjusi.Taip,greitis valdo mane.Jey...

3 Skyrius.
Pasisvečiavimas pas Vilių .

Vakaras . Tyla .
Gurkšnoju arbatą , skaitau laikraštį . Staiga , netikėtai išgirdau
skambutį į duris . Vos neapsipyliau arbata iš to staigaus tylos
nutraukimo . Nuėjau pasižiūrėt kas pas mane atėjo tokiu laiku . Išvydau
Mergaitę , Tamsiai Rudų plaukų , Mėlynakę . Juk tai Laima ! Suskubau
atidaryti duris .
-Labas , Viliau ,- Dūsaudama pasakė Laima .
- Sveika , Laima . Kokie vėjai tave čia atpūtė ? ,- Paklausiau .
- Atėjau su naujenom.
- Tik nesakyk , kad su blogom naujienom .
- Deja , bet su blogom .
- Na tai kokios jos ?
- Kipras ... Jis sugrįžo .
- O ne ... Ir vėl ... Einam užkaisiu arbatos ...
- Gerai . ,- Jau šiek tiek labiau atsipalaidavusi tarė Laima .
Abudu
geriam arbatą . Žiūriu pro langą į obelį kurią auginu sode . Staiga ,
netikėtai prie mano lango išlindo veidas , su geltonais dantim , ir
iškrypusia šypsena. Dabar jau tikrai apsipyliau arbata. Tai Kipras .


Vilius ir Laima išsigandę, jog Kipras artėja nenumaldomai, paskambino Algirdui į namus.
-Algirdai, mums reikia tavo pagalbos - KIPRAS GRĮŽO! - šaukė Laima ir Vilius.
- Aj karamba! Skubu Jums padėti!! - nustebęs pasakė Algirdas.

Algirdas
įėjo į paslaptingą kambarį, kuriame buvo knygų lentyna ir iš lentynos
ištrauke vieną knygą... kai knygą ištraukė - lentyna pasikėlė į viršų ir
matėsi laiptai, kurie veda į požemį... Algirdas lipa, lipa, lipa - ir
prieina savo laimikį, kurį kažkada netyčia nugvelbė nuo Laimos. Tas
laimikis - auksinis kočėlas: apie tokį kočėlą, galęjo pasvajoti net pats
Arnoldas Švarcnegeris!!! Algirdas paėmė kočėlą, apsivilko karinį švarką
ir nubėgo link Viliaus namų...
Aš pamačiau tą baisų,
apsisnargliavusį ir susmirdusį Kiprą - net supykino!! Bet atsipeikėjau
ir ... ŠAST mečiau auksinį kočėlą į Kipro galvą. JĖGA! Pataikiau!!! ...

Penktas skyrius

Nelaimingasis
(pasakoja Prieglius)

Būtų
nuostabu, kad tiesiog trenkus kočėlu į galvą Kiprui jis būtų nužudytas.
Tačiau jis tik niūrus Šešėlis. O juk Šešėlio nepritrenksi (nors svarbu
pastebėti, kad jis ir taip trenktas)!
Nuskambėjo garsus ir bauginantis Kipro juokas. Ir Kipras dingo.
Kai aš pas Algirdą atlėkiau, jis vis dar laikė iškėlęs kočėlą, tarsi pasirenkęs kam vožti.
- A, čia tu, - tiek tepasakė.
Nesunku
rasti Šešėlį. Viskas aplink jį tarsi praranda spalvas... Gėlės žiedai
susitraukia, kotelis paruduoja. Spalvingos knygos virsta tik pilkomis
knygomis. Tokios pilkos knygos būna tik nuobodžios mokslinės
enciklopedijos...
Tad nėra sunku pasekti Kiprą.
Netrukus su Algirdu nusekėme Kipro pėdsakais...



Įsirėmiau
rankas į šonus ir nervingai pradėjau trypčioti koja. Labai smagu.
Nubėgo be manęs. Nejučia atsiminiau kažkada vaikystėje močiutės pasakota
pasaką apie vaikų siaubą Piprą, kuris iš mažųjų atiminėdavo ledus ir po
lova klausydavosi jų knarkimo. Mintyse iškilo viena močiutės sakyta
citata ,,Kipras kaip katė- sunkiai nužudysi ir dar turi 9 gyvybes''.
Kiek pamenu pasaka baigėsi tuom,kad princesė Piprui išplovė dantis ir
jis palaidojo savo paskutinę gyvybę... Tada ir supratau, jog žinau būdą
kaip sukliudyti šiam baisuokliui užvaldyti pasaulį.
Reikėjo tik
nubėgti paskui Algirdą ir Prieglių iš paskos tempdamai Vilių ir pasakyti
viską jiems... Tik bėda, jų jau seniai nesimatė horizonte. Iš
paskutiniųjų pasistiebiau ir įsmeigiau savo žydras akis į tolį. Iš
pradžių dėl karšto oro viskas liejosi, bet vėliau pastebėjau kažką
žibant. O tai žibėti gali tik tai mano auksinis kolekcinis ir karališkas
kočėlas... Tai štai kur paslaptingai dingsta visi mano kočėlų
kolekcijos egzemplioriai! Supykusi spyriau į akmenį ir po minutės jau
šokinėjau ant vienos kojos. O aš dar maniau,kad tai Čiako Noriso darbas!

***

Po
kelių minučių ant iš Gabos pasiskolintos lenktyninės tvoros aš jau
buvau padėjusi savo nuostabų ir karališką užpakalį. Garsiai suspiegiau
,,NOOOO'' ir pasileidau paskui savo berniukus. Po gero šeštadalio
valandos savo kojomis jau liečiau šiltą žemę. Nusvirduliavau prie
Priegliaus ir Algirdo ir ryžtingai jiems ištariau:
-Žinot ką? Jeigu
kada nors jums prireiks greitai pasivyti draugus tai NIEKADA, kartoju
NIEKADA, tam nenaudokit Gabrielės lenktyninių tvorų. Nu,bet ir
krato...-Ištariau atsirėmusi kažkuriam iš jų į petį. Kai jie pradėjo
žvygauti neaišku iš ko buvau jau susiprotėjusi atrišti vargšą Vilių nuo
tvoros uodegos. Nieko neprikiši: Smagiai pavažinėjo.
Nusišluoščiau
rankas į Priegliaus prijuostę, atėmiau iš Algirdo savąjį kočėlą ir
pamosikavus piršteliu pasakiau,kad visą savaitę negaus košės.
Vargšiukas, net susigraudino.
-KIPRO MEDŽIOKLĖS SEZONAS ATIDARYTAS!!!- suklykė Marija iššokusi iš medžio. Vos infarkto negavau. Ir kurgi mano vanidolis???

***

O ką tuo metu veikė ponulis Kipras? Jis jau seniai buvo pabėgęs nuo persekiotojų savo Sraige3000 ir kvietėsi Jono dvasias.

7 Skyrius.
Pirmyn į karą!


-Kartais
galvoju,ar negalėčiau pavaduoti skraidančios
beždžionės,tačiau,supratusi,jog tokio gyvio kaip ir nėra,tenka
pasitenkinti troškimu išmušti Kiprui geltonuosius dantis,o taip jų
tikrai daug.Kartais pagalvoju,ar jis ne asilas,žmogaus pavidalu..
Atsisėdu
šalia tosios "lenktyninės tvoros",ir linksmai išsitraukusi obuolį
prakandu.Vilius,atrodo,gerokai nustebo,mano rankose pamatęs vaisių,nes
pagal viską,aš lyg ir turėčiau valgyti saulės spindulius ir sugerti
lietų,tačiau obuolys..taip,tai jau kiti reikaliukai.Tenka pripažinti,jog
obuolio viduje radau "skanios mėsytės",ir kaip ir nekeista,iš jo
parklumpomis išlindo Kipras.
-Ei,tu,sugadinai mano karališkus pietus!-užriaumojau ant jo aš.
Prie
manęs prisijungė ir likusi chebra.Kipras tik atmetė savo "duh duh"
galvą ir piktai sukikeno.Na,argi galėjau laukti?Pribėgau prie to
"šungrybio" ir spirdama,[beje netyčia pataikydama jam tiesiai į
dantis,Yeah],nuspyriau už gerokų 20 kilometrų [ir iš kur toks
sugebėjimas?] Visi choru nusprendėme nepalikti jo ramybėje,nors ko jis
ir vertas-gero spylio tiesiai į minkštają vietą.

8 skyrius
Ar tik man nevaidenasi ?

Nusprendžiau su
Marija eit pasivaikščioti . Na ką ... einam , einam ant naujo asfalto
kurį neseniai padarė statybininkai. Staiga , išvydau ant asfalto
nupieštą ,, "
ir raidę K . Tik Kipras taip galėtų parašyt . Nors ? Gal man jau
vaidenas ? Įgnybiau sau . Ne , prieš akis vis dar tas pats smailas .
Reiškias man nevaidenas .
-Ei , greičiau ! ,- Pašaukė mane Marija pamačius , kad neinu šalia .
- Mhm , Gerai . ,- Sumurmėjau ir nubėgau pas Mariją .
Žiūriu , aplink mane gėlių žiedai traukiasi . Turbūt Kipras kaškur netoliesie .
-Žinai , Marija , gal einu namo . Pagalvosiu ką daryt su tuo iškrypusiu Kipru . Iki . ,- Pasakiau .
- Gerai , Atia .
Einu
namo . Lėtai velku kojas ir mastau ką gi padarius . Taip nieko
nesumastęs priėjau namus . Obelis . Ji nuvyto . Dar vienas Kipro požymis
. Jau raudonuoju iš pykčio . Reikia kašką daryti . Įėjau į namus ir kuo
skubiau paskambinau Algirdui .
- Sveikas , Algirdai . Ateik pas mane į namus , reikia kašką su Kipru daryt . Dabar ! ,- Sušukau ir nuėjau pietauti .

9 skyrius
Algirdas į pagalbą skuba ir vėl...
( pasakoja Algirdas )
- Supratau - atsakiau aš, išgirdęs pilną panikos Vilių.
Net
nebežinojau ką daryti, auksinis kočėlas kažkur pamestas, man atrodo jis
pas Laimą..!!! Bet nieko tokio... Reikėjo staigai mastyti, kol Viliaus
nepastebėjo Kipras. Nuėjau į virtuvę, pasiėmiau pieno ir atsigėriau.
Pienas buvo skanus.. tačiau..
- FE, PASIBAIGĘS GALIOJIMO LAIKAS! O ne , jo galiojimas baigėsi prieš 3 metus - susinervinęs ir pasišlykštėjąs pasakiau aš.
Viskas,
nebėra laiko. Bėgu pas Vilių į namus, jei ne čia, tai ten kaip nors
sugalvosiu - kaip gi po galais reikia atsikratyti Kipro. Pribėgęs
Viliaus namus, greitai pabaladojau į duris. Vilius jas atidarė:
- O Algirdai, puiku , kad taip greitai atėjai, eik į vidų greičiau, O JĖTAU - MATAU KIPRĄ!! Greičiau Algirdai, galvok ką nors!
Aš
pasimetęs, greitai pasiėmiau taukuotą keptuvę iš Viliaus virtuvės ir
kai tik Kipras atidarė namų duris, trenkiau jam per snukį. Greitai, kol
didysis nevidonas Kipras neatsispangtelėjo... aš ir Vilius nutempėme
Kiprą į rūsį, kuriame Vilius laikė marinuotus agurkus, bulves. ...

0 skyrius
McDonald
(pasakoja Prieglius)

Visiškai nežinojau kur bėgam... Na, taip, gaudom Kiprą, bet juk nežinom kur jis!
- Laima, - toliau bėgdami per dykynes paklausiau - kur mes bėgam?
- Ten, kur slepiasi Kipras.
Žinoma... Ką ji daugiau atsakys? Mes, o tiksliau aš, Marija ir Laima bėgom toliau...
Truputį
pradėjus tempti, horizonte išryškėjo kažkokio pastato kontūrai... Po 10
minučių paaiškėjo, kad ten - McDonald'as. Nuostabu. Mėsaininė vidury
dykumos.
Kiek pridususi Laima pasiūlė ten užeiti.
- Jokiu būdu! - paprieštaravau jai - Nekenčiu hamburgerių.
- Ten nebus trešnių, - visiškai užtikrintai pasakė Marija.
Bet Laima buvo Laima... Ji mus nutempė į tą McDonald'ą...
Girgžtelėdamos durys atsidarė. Į nosis trenkė, bent jau man, šlykštus mėsainių kvapas.



Iš
kišenių mikliai išsitraukiau skalbinių smeigtukus ir išdalinau juos
savo nieko nenutuokiančiams bendrams. Tačiau Prieglius ir Marija tik
klapsėjo akim. Prieglius žydrom, o Marija... Na, dar nenustačiau. Lėtai
jiems parodžiau,kad mediniai smeigtukai tinka ir kvapui malšinti ir
skambant garsiems ,,WOOOOW'' tempdama už rankučių abudu savo draugus
įžengiau į Angliško šlamšto ir riebaus maisto sostinę. Tačiau
nepasiekusi tikslo sustojau viduryje McDonald'o ir užsisvajojau.
Galvojau šitai skylei himną. Jau buvau sugalvojusi tokias eilutes:
,,Į storumą, ne plonumą,
Nori, juk turėti Houmerio pilvą?
Tai ateik čia nepraleisk,
Akciją šiandien hamburgeriams.''
Bet čia mano mįslijimus pertraukė Prieglius Didysis:
-O tai ką mes čia veiksim? A?
Atsidusau ir išpyškinau:
-Čia
slepiasi Kipras. O kaip manei iš kur pas jį tokie šviečiantys dantys?
Taigi, būtent čia jis įgauna jėgų.... Tereikia jo sulaukti.- Ir aš
nuvedžiau juos prie pirmo pasitaikiusio staliuko. Susodinau ir po kelių
minučių parnešusi ledų kabinau juos pirštu ir ant stalo su jais braižiau
planus:
-Matot? Kuo mažiau purvo ant jo dantų- tuo labiau jis tampa
pažeidžiamas. Tiesa, bėda ta,kad jis išrado kažkokį būdą teleportuotis
ir mūsų darbas- tai... -Nutesiau sakinį nes pamačiau tikrą ,,šeimyninę''
idilę- Prieglius sau knarkė padėjęs savo nuostabią galvelę ant stalo, o
Marija rausėsi po kėde ieškodama trešnių. Aišku, jie manęs neklausė.
Dar kartą atsidusau ir nupėdinau prie prekystalių. Susiradau
normaliausiai atrodančią pardavėją (Tiesa, vis dar neišsiaiškinau: Jeigu
McDonald yra riebaus maisto sostinė, tai kodėl visi pardavėjai visados
būna ploni?...) ir paklausiau:
-Atsiprašau, gal žinote kur yra artimiausia vaistinė?
Pardavėja mielai šyptelėjo ir pasidomėjo:
-O kam tau reikia?
-Vanidolio...-
Ir aš supratau, kad kažkas ne taip. Ta šypsena... Kai aš tai
susiprotėjau, kad tokius dantis mačiau ir pas Kiprą jau buvo per vėlu.
Visas McDonald'as išnyko ir mes atsidūrėme vieni su Pipru dykumoje.

<12 skyrius>
>Kipro kerštas<
<>

-Oh,no..-tarė
apmaudžiai vis dar tebesiknaisiodama su maža viltimi praryti nors vieną
trešnę,tačiau jų neatradusi tik liūdnai atlenkė galvą ir pasipiktino
šalies neteisingumu,kol galiausiai atsitokėjo,ir pamatė jog jau ne
"ŠūdDonald'e" besanti.Tai ją dar labiau papiktino,nes jau buvo
nusižiūrėjus ledų su trešnėmis...
-Žmonės,daugiau nebepakęsiu,duodat greitai man trešnių,arba aš...-UŽSTAUGĖ nesavu balsu...
Prieglius
nuo josrėkimo netgi pabudo,ir greitai pradėjo knistis kišenėse.Dėkui
Dievui,atsitiktinumo dėka jis rado vieną trešnę ir skubiai padavė ją
Marijai,kuri akimirksniu pasidarė lyg šilkinė...
-O tu labai
mielas..-nusišypso,bet neilgam,vos pamačiusi,jog į ją žiūri žvairos
Kipro akys,ji vėl įsiaudrino.-O ką tas čia veikia?!lendi tu į
irštvą,arba aš..-vėl užsikerta ir nutyla,pamačiusi jog dabar prabilti
jau lyg ir Laimos eilė,ramiai atsisėda ir stebi veiksmą...
-Sveikutis,geltondanti...-nusijuokia
neLaimišku juoku Laima..-Beje,tau pardavėjos
uniforma.nelabai..tinka,kaip ir blondiniška šukuosena...žemai puolei
Kiprai,labaiii žemaai..
Kipras pirštu persibraukia per savo geltonus dantis ir sutrikęs pasiglosto galvą:
-Ko tu kimbi prie manęs?
-Auksinis
Dantie,turi trešnių-linksmai paklausia Marija,atrodo visiškai
nesibaiminanti didžiojo,dar kitaip "auksiniu dantimi" jos praminto
herojaus.
-Ne...ir kodėl turėčiau?Phuu..
Marija Isišėlsta.Pradeda
urgzti,kaip tikra trešnė pamačiusi žvirblį ir greitai pribėga prie
Kipro,spiria jam išmušdama dar vieną jo dantį,taip,jog jis nuskrenda
keliasdešimt kilometrų pietų pusėn.Dar vienas jo dantis
išmuštas-pasidžiaugia Marija,ir ramiai grįžta prie savo super bičiulių..

13 Skyrius .
Linksmas važiavimas mašina
(Pasakoja Vilius)

Šnekames su Algirdu .
- Klausyk , einam patikrint ar tasai ... Dar rusyje ,- Pasakė Algirdas.
- Na , Gerai . Tik pasiimk keptuvę jeigu ką . Štai ji ,- Atsakiau .
Nuėjom į rūsį ... Gerokai apsidairėm aplinkui ... Nieko nėra . Kaip Pipras galėjo pabėgt ? Nubėgome skambint Laimai .
-Laima
, Mes buvom sučiupę Kiprą , bet dabar nuėję patikrint jo kaip jis ten
mano rusyje laikosi ... Neradom jo ! Gal žinai kur jis ?- Sušukau aš .
- Taip , žinau . Bet tai ilga istorija , atvažiuok į dykumą su Algirdu ,- Ramiai atsakė Laima .
- Gerai , Iki ,- padėjau ragelį .
-Na , Algirdai važiuojam į dykumą !
Įsėdom
į mano Žiauriai dideliu greičiu važiuojantį automobilį ir nurūkom pas
Laimą . Kelyje pasitaikė visko . Buvo ir kaškoks žiauriai geltonas
dantis . Turbūt Kipro . Taip ir atvažiavom pas Laimą . Vos atvažiavom ,
iškart ant manęs užsišoko Marija ir paklausė :
- Atsivežei trešnių ?! ,- Piktokai sušuko Marija.
-Ne ,- Atsakiau .
- O Algirdas ?!
- Irgi neturi .
- Nu va. Kaip blogai . Kaškaip nieks nepagalvoja kad aš norėsiu trešnių .
-Važiuokim pas mane namo , čia , dykumoje baisiai karšta .
- Gerai , Sutinkame ,- Choru sušuko Prieglius , Laima ir Marija .
Kaškaip susispraudę važiavom namo , o Marija vis visiems Praeiviams rėkavo kaip nesveika :
- Ar turit trešnių ?
Taip
ir važiavom , kol , pamatėm Kiprą Vagiantį nuo namo palangės pyragą .
Visai kaip per pasaką Varna ir Sūris . Galiausiai privažiavom mano namus
.
-Na , tai eikim į namus ir galvokim ką su tuo iškrypėliu daryt . ,- tariau ir visi nuėjom į namus .

14 skyrius

Bombos šiknoje

( byloja Algirdas )
Kol
Kipras Pipras vogė Viliaus pyragą, kuris buvo skirtas Viliaus mamai. Aš
staiga iš kišenės išsitraukiau visai galingą bombą. Pasakiau Priegliui,
Laimai, Marijai, Viliui, kad einu į lauką Kiprui Piprui padaryti kai
ką... bet dar prieš įšeidamas Marijai daviau bliūdą - pilnutėlį trešnių.
Taigi ėjau link Kipro tyliai, ramiai - priėjau. Jis manęs dar nei
išgirdo, nei pastebėjo. Greitai Kiprui numoviau kelnes ir įdėjau jam į
šikną bombą. Žinojau, kad bomba sprogs po 10 sekundžių, prie Viliaus
namų. Taigi ištraukiau metalinį batą, kuris buvo paguldytas prie medžio,
užsimoviau jį ir ŠNAI Kiprui į subinę.
- O DIEVE, AI , KAIP SKAUDA - surėkiau aš - KOKS JIS KIETAŠIKNIS!!
Šlubuodamas parėjau į Viliaus namus ir Prieglius klausia nusigandęs:
- Na ,tai, Algirdai? Pyragas nenukentėjo?? Kur Kipras????
-
Kipras kažkur nulekė su bomba, bet žinau - kad jam nėra kapūt. Jis yra
kietašiknis. Jam sugrūdau bombą - labai stiprią - į šikną, bet tai
tikrai abejoju ar padėjo jo atsikratyti... be to, man labai silpna ,
kadangi pamačiau Kipro Pipro šikną. Ji buvo gauruota ir nevalyta, beje
man atrodo ten buvo įstrigęs šuo.
- Einu prigult - pasakiau aš.
Kol
gulėjau lovoje ir snaudžiau. Prieglius žiūrėjo televizorių, Vilius
žaidė Club Penguin, Laima darė protesto akciją prieš gumą, o Marija...
ji tiesiog valgė trešnes.



-
Tai ką, taip ir gaudysim Kiprą - sėdėdami prie televizoriaus, kompo,
valgydami trešnes, protestuodami ir miegodami? - supykęs tariau aš.
Visi nekreipė į mane dėmesio. Nuostabu. Pažiūrėjau į Vilių. Jis tik sėdėjo ir išpūstomis akimis žiūrėjo į monitorių.
- Jėga! Įvykdžiau 11-ąją PSA misiją! - ant viso namo sušuko Vilius.
Žvilgtelėjau
į Mariją. Tik ryja ir ryja tas trešnes... Fui... Jau geriau vyšnios...
Būdamas Marijos skrandžiu, būčiau seniai sprogęs.
- Vilai,
pasiskolinsiu tavo mega-giga-hidro-super-duper-giga-mega (kas ten dar??)
mašiną, - ir net nelaukdamas atsakymo pridūriau: ačiū!
Marija pakėlė akis į mane ir tarė:
- Ir aš!
Regis, ir Vilius pagaliau sureagavo... Spustelėjęs „Log off“ mygtuką lėtai pakilo nuo kėdės.
Laima, telefone, feisbuke kūrusi grupes prieš gumą, irgi atsistojo.
Tik Algirdas miegojo. Nesmarkiai jį papurčiau. Nieko. Vis dar knarkia.
- Leisk man, - staiga įsiterpė Laima.
Priėjo prie Algirdo ir tiesiai į ausį surėkė „KEEELKIIIS!!!“. Vargšeliui visi miegai išsilakstė.
Greitai
šokome į mega-giga-hidro-super-duper-giga-mega Viliaus mašiną ir
nurūkome link dykumos. Kur daugiau Kipras su bomba minkštojoj
besislapstys?
Jau pasiekus gana didelį greitį, Marija sušuko:
- STOK! Pamiršau trešnes.
Vėl! Ji tikra trešnomanė. Laimei, Marija greitai apsisukusi pasiemė visą kibirą trešnių.
- Priegliau! Paskubėk!!! - beveik choru sušuko Laima, Vilius ir Algirdas.
Nurūkome dykumos link (o Marija, net ir pasiekus tikrai didelį greitį, sugebėjo neapsivemti ir valgyti trešnes...)



Linksmai mašinoje dainavau kažką panašaus į Caramelldansen ir kaip pamišėlė šukavau Priegliaus šviesius
plaukus, kurie mane varė iš proto. Marijos atpažinti buvo neįmanoma-
jos veidas buvo visas visas raudonas nuo trešnių, o jos keistoje
marmūzėje matėsi balta ir linksma šypsena. Maža tikėtis,kad ši kelionė
ją žavi. Ją žavi tik trešnės. Vilius šiaip ne taip bandė užsikaisti
arbatos bamperyje, o Algirdas nutaisęs Krabo iš Kempiniuko miną, kai
pamato pinigų rezgė planą kaip jis nuskries ir ištaškys Kiprą į
šipulius. Prieglius vairavo.
Visas šis malonumas greit nutruko- nes
Viliaus mašina yra Viliaus mašina. Ji išvysto 13256 km/h greitį,
sutraiško visus triušius kelyje ir svarbiausia-greitai atveža. Kai
šlipome iš mašinos pirmiausia patraukiau prie tvoros kurią taip netyčia
buvau palikusi dykumoje. Baisu pagalvoti ką būtų man padariusi Gaba
pamačius,kad trūksta vienos jos tvorų fermos narės... Tada ir pamačiau
Jį. Pipras tykojo manęs už tvoros. Pagriebė už kojos ir pradėjo vilkti
smėliu. Smagiausia kas vyko vėliau. Ant Kipro užšoko Prieglius, po to
Algirdas, Vilius, Marija ir dar trešnes užmetė... Nusijuokiau ir
patraukiau prie automobilio. Atsisėdau ant jo gaubto ir smagiai žiurėjau
kaip ištikimi mano draugai kovoja su blogiu. Atsigerdama Viliaus
arbatytės ir nugvelbdama šiek tiek Marijos trešnių.

>17 Skyrius<
>Kipras vėl dingsta<
<<..Marija..>>

-Greitai
atiduodi mano trešnes arba aš..!..-pasipiktinimą išreiškė Marija,ir
nepabaigusi sakinio greitu žingsniu artėjo link Laimos.
-Atiduok jai tas trešnes,dievaži...-tepasiūlė Algirdas...
-Kai
kas nori pavogti mano pietų pertraukėlę!-pagrumojo pirštu Laima ir
piktai susiraukusi įsimėtė dar penkerias trešnes į burną,užgerdama
skaniu gurkšneliu arbatos.
Marija,staigiai pripuolusi prie "pietų
pertraukele" pesidžiaugiančios Laimos,išlupo iš jos rankų trešnių indą
ir pati jas visas surijo tartum akimirksiu.Žinoma,greitai iš Laimos lūpų
išėjo panašus išsireiškimas kaip "Ei?!!!",o Marijai teko tik pridurti
"Ačiū,buvo skanu" ir nusišypsoti ta TREŠNIŠKA šypsena.
-Gal baigsit jau?-burbtelėjo Vilius.-Jeigu nepastebėjote,esame kaip ir ne vieni...
Visi-Algirdas,Vilius,Marija,Prieglius
ir NELaimiškai susiraukusi Laima galop atsitokėjo,jog Kipro jau
seniausiai prie jų kaip ir nebūta.Taip,Kipras vėl dingo.

18 Skyrius .
Keista Liga .
Pasakoja Vilius .

-Ė , Tai gal važiuojam namo jei jau Kipras pranyko ? ,- Burbtelėjo Prieglius .
- Na , gerai . ,- Pasakiau .
Įsėdom į mašiną ir nuvažiavom . Algirdas Galasto savo kardą (Iš kur jis jį gavo ?!) .
-Algirdai , iš kur gavai tą kardą ? ,- Paklausiau .
- Šitą ? Nugvelbiau iš Kipro .
- A . Aišku .
Marija
, kaip visada norėjo trešnių , o Laima gerė mano arbatėlę . Prieglius
toks rimtas kažko tai sedėjo . Važiuojam važiuojam ...
-Žiū ! Kipras šokinėja kaip mažas vaikas ir šaukia : Trešnės !!! ,- Suriko Laima .
Visi sužiuro į Kiprą .
-Ė , KUR TREŠNĖS , KIPRAI ? ,- Rodos beveik pamiršus , kad Kipras tai mūsų priešas sušuko Marija .
Visi
juokdamiesi parvažiavom pas mane namo . Rodos , kad Kipras susirgo
Trešnių Liga kuria susirgus Marija . Gal ir mes susirgsim ? ;DDD
Tikėkimes , kad ne .

19 skyrius.
Graži pabaiga.

Taigi visi ramiai Viliaus namuose
gėrėm arbatą. Išskyrus Mariją ir Kiprą - jie valgė trešnes. Tai gal
neįtikėtina, bet Kipras valgydamas trešnes, pavirto į trešnę. Marija,
Prieglius, Laima, Vilius, Algirdas nustebo, bet pasinaudojo galimybe ir
šoko ant trešnės Kipro ir ją perpus perpjovė su Algirdo gerai
nugaląstytu kardu. Pusę trešnės Kipro suvalgėme mes, o kitą pusę
atidavėm benamiams. Nuo to įvykio Kipras buvo paskelbtas benamių
šventuoju.

ANTROJI KNYGA "Fantastiškasis penketas ir trešnė Marija VS Piktoji Dvasia Jonė"



Dar
viena knyga. Dar vienas priešas. Dar daugiau nuotykių su dar nauja
rašytoja (susipažinkite - Gabrielė (Summer)). Šįsyk kiek ilgesnė ir
įdomesnė knyga. Tad pasiraitokite rankoves (galimas daiktas, kad esate
su marškinėliais trumpomis rankovėmis. Tokiu atveju teks įsivaizduoti,
kad esate ilgomis rankovėmis ir įsivaizduojamas rankoves atsiraitote) ir
skaitykit!



Kai
nebeliko Šešėlio Kipro Pipro, kažkaip nuotaika pagerėjo. Visiems
pagerėjo... Algirdas užsnūdo, nors sakė tik pagulės. Miegalius. Vilius
sėdėjo feisbuke, klausė Rihanna'os. Laima su Gabriele sode daržoves
ravėjo. Ak, vos nepamiršau. Jos sukūrė keliolikos žmonių grupėlę, kuri
kiekvieną mielą sekmadienio popietę prie seimo protestuoja prieš gumą.
Aš
sėdėjau ant sofos prieš televizorių. Televizorius buvo įjungtas, tačiau
į jį visai nežiūrėjau. Mano dėmesį patraukė Mariją. Ji sėdėjo ant
kėdės, žvelgė kažkur į tolį ir nevalgė trešnių! Taip! Nevalgė!
- Marija! - prabilau aš - Kur trešnes padėjai?
-
Kai pamačiau Kiprą-trešnę, - atsakė ji - visas noras išgaravo jas
valgyt. Nenoriu matyti trešnių akyse. Bent artimiausias dienas.
Tą išgirdęs Algirdas pabudo. Nustebusį žvilgsnį įsmeigė į Mariją. Ir Vilius iš feisbuko išlindo.
- Ko spoksot? - sustugo Marija.
Visi nusuko žvilgsnį. Staiga ramybę, tvirojusią Viliaus namuose perskrodė Laimos riksmas.
- Parodysiu tau, Kipro sėbre! - atsklido Laimos balsas.
Staigiai
išlėkėme (tiksliau, aš, Marija, Vilius ir Algirdas) į lauką. O ten
Laima su savo Auksiniu Kočėlų vanojo kažkokiam senam diedukui.
- Piktoji Dvasia Jonė sugrįžo! - išsigandusi pasakė Marija.
Bet, rodos, Laima tos dvasios visai nebijojo. Nors kažin ar įmanoma dvasią užmušti...

2 skyrius.
Kova
*Vilius*

Visi (Tai yra Aš , Prieglius ir Marija) Stovėjome apšalę , maždaug va tokię : .
-Ė , tai spoksosit taip ar kažką darysit Dvasiai ?! ,- sušuko Laima įsijautus į kovą su Dieduku .
Algirdas
kibo į savo kardą , Prieglius kibo į kumščius , aš pasiėmiau šakelę ir
įsivaizdavau , kad tai kardas . O kur Marija ? Staiga atlėkė Marija iš
mano namų su keptuve .
-ŽINOSI TU KIBTI PRIE LAIMOS , SUDŽIUVĘS DIEDUK ! ,- Sušuko Marija .
Visi Mušė mušė tą dvasinį dieduką . Staiga tas dvasinis diedukas mįslingu balsu pasakė :
-Palikit mane ramybėje ... Bet žinokit už tokį mušimą jums bus atkeršyta ...
Ir su aidu išnyko diedukas .
Dabar vėl visi stovėjo va tokie : .
-Atrodo šitą įveikti bus sūnkiau nei Kiprą ,- Pasakė Laima .
- A kas čia dabar buvo ? ,- Kaip nukritus iš mėnulio pasakė Gabrielė.Ir visi juokdamiesi parėjom pas mane į namus .

3 skyrius
Gimtadienis
*Algirdas*

Viliaus namuose, visi
ruošiamės švęsti mano gimtadienį. Laima su savo kočėlu, kočiojo tešlą
pyragui, Vilius per Club Penguin visiems pingvinams skelbė, jog šiandien
Algirdo gimtadienis, Gabrielė su Marija ruošė stalą. Na gal nebent
Prieglius nieko nedarė, nes jis žiūrėjo žinias. Ir Prieglius nustebo,
kai pranešė jog mieste siautėja visiems žmonėms nesėkmės...
Ekstrašikniai sako, esą mato kažkokį dieduką dvasią, kurio vardas Jonė.

>4 skyrius<
>Smagus Algirdo Gimtadienis<
""Marija""

Gimtadienis
vyko išties linksmai ir sklandžiai.Visi sugalvojome linksmų pramogų ir
įvairių užsiemimų.Pirmiausia,žaidėme kažkokį,man lyg šiol dar
nesuprantamą žaidimą "Kas čia per biesas?"Tai išties smagus
žaidimas,prisimenu,Laima uždengė mano nebetrešniškas akis,greitai
įkišusi savo nebetrešnišką plaštaką į kažkokią nevykusiai padarytą
kartoninę dėžę ir apčiuopiau viduje kažkokį kietą,mažą
daiktą.Taip,atspėjau,tai Kipro dantis!Smagiai pajuokavome ir vėl įkišau
ranką.Šį kartą pasvarstyti reikėjo kiek ilgiau.Galiausiai spėjau,jog tai
vyšnia.Ištraukiau ranką ir..O siaube!T-R-E-Š-N-Ė!Greitai su
pasibjaurėjimu numečiau skanią,apvalią,raudonai raudoną trešnę,vargšė
nukrito ant žemės,ir ją greitai nusinešė patenkinta varna,tačiau mano
likimas buvo dar..BJAURESNIS.Pasidarė bloga,pradėjo pykinti,galiausiai
ruošiausi šokti pro langą ir taip pabaigti savo nebetrešnišką
gyvenimą.Tačiau prisiminusi,jog visgi,mes pirmame aukšte persigalvojau
ir kiek aprimau.Sekančiajame žaidime reikėjo kuo greičiau nubėgti iki
netoliese esančio ežero,įbristi lygi pusės ir grįžti
sausam.WTF?-visi,tarsi choru sušukom,o Algirdas spoksojo
patenkintas,laimingas.Visi takučiu pasileidom link ežero,tačiau bristi į
jį nė nemeginome,puf,kaip sausi galėtumėm grįžti!Tačiau mūsų žavusis
Vilius,buvo tikrai labai GEROS regos,vien todėl,jog vienintelis
pastebėjo džiovintuvus.Taip,ir kas toliau?Jis įbrido į vandenį,visi jam
iš paskos,tik kažkodėl,ne aš.Gal todėl,jog po įvykio su trešnėmis
nenorėjau niekur skubėti.Pribego visi prie džiovintuvu ir
nepasidalindami laužė,kiek begalėdami,lyg tai būtų svarbiausios
lenktynės,na o aš įbridau,tačiau pasukau į priešingą pusę,nuo
džiovintuvo,kuris..neveikė.Cha,jie matė tai ką norėjo matyti-kaip veiks
džiovintuvas,pamestas ant žemės?Na kitoje pusėje nuo jų buvo pamestas
rankšluostis,ir hipopotamo kostiumas.Aišku,nieko negalėjau
rinktis,užsidėjau ir pirma,sausa,finišavau,o jie lyg dar ir
nesusigaudė,tačiau po kiek laiko pas Algirdas pasakė,jog visiems reikia
eiti prie stalo.Visi ir pasukome,skaniai suvalgėme AČIŪ
DIEVUI-NETREŠNINĮ gimtadienio tortą,ir smagiai praleidome vakarą.



Vilius,Marija
ir Prieglius buvo seniausiai sugulę ir ramiai sau knarkė ant pingvinų
formos Algirdo sofučių. Algirdas sėdėjo ant grindų su nuskurusia
kepurėle ant galvos ir nuobodžiai pūtė popierinę dūdelę. Aš su Gaba
buvome užsilipusios ant stalo ir dainavome visas kokias tik žinojome
Vocaloid ir ne tik dainas. Kai priėjome prie Caramelldansen nuo šokio
stalas neišlaikė ir sulūžo. Abi šliumštelėjome ant subinių ir Gabai iš
kišenės pabiro kažkokie mataliukai.
-Kas čia?-pasidomėjau.
Ji greitai puolė juos rinkti ir saujoje pakišo man prieš akis:
-Noriu tau pristatyti naują savo produktą- varžtai 500!-laimingai sušuko.
Atidžiai juos apžiūrėjau ir primerkusi akis konstatavau:
-Jie-kontrabandiniai.
Gaba
kaip kačiukas linktelėjo ir ištarė kažką panašaus į ,,Nya''. Atsidusau
ir nuėjau prie Algirdo. Pastarasis jau beveik pūtė į akį.
-A, nežadėjai savo gimtadienio švęsti iki ryto?- Paklausiau.
-KĄĄ???-burbtelėjo
jis ir staigiai atsistojo,- Einu patikrint ar Laimos laiškas jau
atsiuntė,- pasakė ir kaip vaiduoklis pro langą išėjo į lauką. Esu tikra,
kad tada išgirdau kaip Prieglius per miegus burbtelėjo ,,Kas tokiu
laiko jam jį atneš???''. Nuobodžiau jau sėlinau išsikariauti sau
sofutės,bet apsičiupinėjau,kad visos mano kelnės šlapios. Krentant nuo
staliuko sudužo validolio buteliukas. Puiku.
Staiga aš ir Gaba
išgirdome kažką panašaus į Ksenos klyksma. Tik šaukiantis balsas buvo
berniukiškas. Aišku, kol man daėjo,kad čia Algirdas savo kovos šūksnius
išbando... Teko su visais kitais penkiais grūstis duryse.
Lauke
vyko smagūs dalykai. Marija net nubėgo paspraginti kukurūzų. BE TREŠNIŲ.
Prieglius mums visiems išdalino 3D akinius, Vilius iš kažkur parovė
spraito, o Gaba siūlė užsikąsti varžtais. Na, o aš... Aš turėjau tik
validolio ir kočėlą su kuriuo niekada nesiskirsiu. Taigi, o kas ten
vyko? Algirdas su Jone žaidė slėpinių. Na, bent taip iš pat pradžių
atrodė. Tačiau niekaip nesupratau- katras ieško, o katras gaudo?

~Šeštas skyrius~
>Whatta...?<

Tai
va. Kad ir kaip ten bebūtų keista, bet varžtais užkandžiavau ne aš
viena. Laima buvo taaaip įsijautusi į žiūrėjimą, kad valgė viską iš
eilės, ir - o taip - jai PIRMĄ KARTĄ pavyko apsieiti be validolio [ar
man tik atrodo, ar naujasis mano produktas sėkmingas?].
Algirdas jau
buvo įgijęs persvarą kovoje. Bet Jonė staiga sustingo ir...
IŠGARAVO???... visi buvo totaliai nustebę, Marija, kuri buvo patogiai
įsitaisiusi ant sofutės, kurią išsitempė į lauką, atsistojo, o Laimos
veide mačiau išraišką "Oh Noez!"!
Staiga, iš už trijų kilometrų
užuodžiau savo tvorų baimę. Iš kažkur atsirado širma, išmarginta
sakuromis, o aš greitomis apsitempiau Bunny kostiumėlį, įsikišau ausines
į ausis, pasileidau Metal on Metal - Bastard ir įgijau Super Duper
AWESOME galių. Ėmiau lėkti Tvailaito fėjų greičiu, tempdama su savimi
savo Sesių, o kitiems - nieko nesupratusiems teko lėkti iš paskos.
Aš
įėjau į namus, o kitiems liepiau apžiūrėti ganyklas. Pirmame kambaryje
neradau nei vienos kambarinės tvoros ir baisiai įsiutau. Įėjau į
virtuvę, ieškojau visur - orkaitėje, po spintelėmis, ant šaldytuvo,
keptuvėse, o dėl viso pikto patikrinau net vamzdžius!
Išgirdau Viliaus žingsnius ir klyksmą:
-Tvoros! Visos, absoliučiai visos... jos... DINGOO!!!
Buvau
apimta siaubo ir panikos. Visi kiti susirinko mano namuose ir ėmė
karštligiškai ieškoti kambarinių tvorų. Išgirdau, kaip šnypščia
Prieglius vonioje. Puoliau ten ir pamačiau pasišiaušusį Prieglių ir
Jonę, su glėbiu, pilnu šnirpščiančių mano tvorų. Viena užuodusi mane
suspurdėjo. Jonė buvo pasimetęs. Norėjau jį prietalžyti, bet tuo pačiu
ir nenorėjau teptis rankų krauju, ar kokia ten neaiškia mase, kurią turi
piktosios dvasios. Kadangi visa šeimyna jau buvo susirinkusi, liepiau
Algirdui tęsti kovą...



Vijausi Piktąją Dvasią. Kad tave kur - ji tikrai greita. Bet aš ją pasivysiu.
Iki
Jonės likus visai mažai, šokau ant jos. Cha! Suklupo! Išsitraukiau iš
kišenės virtuvinį peilį. Iškėliau jį taikydamas į Jonės širdį. Bet
Dvasios akys... Jos buvo maldaujančios. Maldaujančios pasigailėjimo.
Turiu, turiu tai padaryti!
Dar aukščiau iškėliau peilį. Jis jau skriejo Dvasios širdies link, tačiau viską perskrodė riksmas:
- PRIEGLIAU!
Vaizdas kaip mat pranyko ir aš šoktelėjau miegmaišyje. Pasirodo, Laima mane norėjo pažadinti...
Išsiropščiau
iš miegmaišio ir prisliūkinau prie neseniai užkurto lauželio mūsų
stovyklavietėje. Buvo dar gana tamsu, tačiau buvo matyti, jog greitai
švis.
Jau antrą dieną vaikomės tą Jonę. Vakar čia apsistojome pernakvoti.
Visi
kiti jau nemiegojo. Vilius suko miegmaišį į ritinį, Marija buvo
įlindusi į telefoną (lažinuosi, sėdėjo feisbuke), Algirdas ant laužo
kepė viščiuką. Laima, rodos, buvo žvaliausia. Lakstė iš vieno
stovyklavietės krašto į kitą.
- Greičiau! Kitaip jos nepavysim!
Vis
dar galvojau apie keistą sapną... Gal išties smeigti širdin (fek,
skambėjo baisiai) yra vienintelis būdas įveikti Dvasią? Ne... Bet aš
taip nežudysiu!!!
Užgesinę laužą ir susirinkę visus miegmaišius patraukėme rytų pusėn...
- Kur tavo mašina, Viliau? - paklausiau.
- Ak, galėjai ir nepriminti... Ją pavogė...
- Kas? - choru sušukome mes.
- Aišku, kad Kipras... Kažin kur ją paslėpė. Dabar visvien nesužinosim kur...
Praėję
kelis kilometrus (uh, daug jėgų tai kainavo) pamatėme Viliaus
mega-giga-super-dumo-giga-mega-XXXXL-super-duper (ir panašiai)
automobilį! Vidury pievos!
- Šiandien sekasi, - pasakė Algirdas.
Visi greit šokom į automobilį (jis buvo be stogo) ir nurūkome.

Nėr už ką. Nors ne, yra už ką. xDDDD Kchem, turėčiau vieną prašymą, bet nenorėčiau viešai skelbti. Dabar negaliu el. pašto įsijungti, bet kai galėsiu, tai parašysiu tau į el. paštą.

Juk einat žemiausia kur būna parašyta Free Forum phpBB ir t.t. Ir paspaudžiat Contacts arba Kontaktai pasirenkate kam rašysit parašot ką norit ir viskas :D

Cherry., taip neleidžia.
3PIC FA1L, ten neleidžia pasirinkti kam rašysi, išisiųs visiems adminams ir viskas.

Tai kur ta knyga?

Būtinai tęsiam . ARBA aš užsimušiu . : D

Jeigu kas nors neaktyvus, priimkit mane!
Ne rimtai, ŽIAURIAI noriu rašyti knygą. Arba pavogsiu idėją ir nusinešiu toli toli... Ir dar pakriuksėsiu.
Kriu kriu kriu.

Na , suprantu norus , Gintare .
Manau , mes dar pažiūrėsime ką priimsime šios rašyti . Gal kas iš mūsų ir nenorės [ Vilius ir aš tikrai nebūsim tieji žmogiukai ] , o tada vieta manau atsirastų ir kai kam kitam . O gal ir šiaip naujų rašytojų ieškosim . Žiūrėsim , kaip bus .

Taip norisi .
Griaužia mane .
Kažkas .
Ir liepia tai spręsti kitokiu būdu .
Prieglius negalėtų KITU būdu perduoti tęsinio ? ; /

Aš nuoru rašyt.

Ok. :D

Aš už pavadinimą "Fantastiškas Penketas: šis bei tas, tas bei šis" :D