Zero!

Zero!

Pirmas skyrius. Pirma dalis.
*Aurora*
(Cherry.)

Ant subintuotos rankos aprišta vargana plona virvutė. Ji kyla aukštyn ir ties lubomis pasibaigia melsvu lyg pavasarinis dangus po lietaus balionu. Mano skvarbios katiniškos akys nenuleidžia nė per milimetrą nuo jo žvilgsnio. Žaviuosi šiuo, atrodo nuobodžiu ir elementariu daiktu. Retai iš ko nors gaunu dovanų. Tuo labiau- tokių. Ant baliono didžiulėmis spausdintinėmis, bei juodomis raidėmis užrašyta ir pabraukta ,,Laukiame sugrįžtant'',o po apačia raudonu markeriu prirašyta ,,Aurai''. Nenorėčiau jų nuvilti ir skaudinti, bet dar vakar nusprendžiau niekur negrįžti. Aš ne ten kur turiu būti.
Pagaliau nuleidau žvilgsnį šiek tiek žemiau ir apsidairiau aplinkui save. Ties stikline ant keramikinės palangės krūptelėjau. Neatsimenu kaip susižeidžiau ranką, bet žinau,kad dėl to kaltas stiklas. Reikės stiklinę paslėpti. Būtinai.O tai... Net nežinojau ko bijau. Galbūt laiko, galbūt nežinios, o gal... O gal to,jog nieko nebijau?
Mano dėmesį patraukė vis garsiau aidintys žingsniai koridoriuje. Smarkiai susidomėjusi įtempiau ausis. Galėjau girdėti du balsus. Moterišką ir vyrišką.
-Ne... Jos mama sako, kad ją būtina stebėti. Nežinia ką gali iškrėsti,- porino moteriškasis balsas. Aukštas ir greitas.
-Nagi, nejaugi ji pati save žaloja?- nustebęs vyriškas tonas.
-Mes tikrai to nežinome. Ji pati sako, kad tai įvyko per atsitiktinumą ir netyčiomis, bet tai kartojasi pernelyg dažnai. Ir kaip sakiau, jos motina įsitikinusi visiškai kitaip.
Žingsniai sustojo. Viskas nutilo. Kelias sekundes vyravo verianti tyla ir mano palatos durys girgždėdamos atsidarė. Nužvelgiau atėjusius: smulki seselė kaštoniniais neįtikėtinai iškarpytais plaukais ir labai jau riesta nosimi, bei jau kiek senstelėjęs pilnokas vyriškis su netvarkingai skusta barzda priminantis begemotą kurį, atrodo,iš kažkur pažinojau. Ant seselės kortelės buvo užrašyta ,,Kerisa Gerthman''. Ką gi, sveika Kerisa. Nuo šiol mes pažįstamos.
Kerisa išsižiojusi ir suglebusi stoviniavo ant nelygaus slenksčio išsipūtusiomis akimis. Matyt ją šokiravo manęs kiek pakeistas kambarys: Visur buvo pilna pririštų balionų, o ant sienos apklijuotos keistais piešiniais. Sukikenau į kumštį. Vaizdelis buvo tiesiog NEPAKARTOJAMAS. Iš to linksmumo nė nepastebėjau iš pasalų prie manęs priėjusio vyro. Jis nuo mano kelių lėtai paėmė popieriaus lapą. Atidžiai jį apžiūrėjo iš visų pusių. Ant žemės nukrito pieštukas.
-Tu paišei?- be jokio ypatingo tono pasakė ir atsuko popieriau lapą į mane, lyg aš nežinočiau kas ten yra. Jame iš kelių atskirų linijų susidėjo žmogaus veidas. Bjaurus ir liūdnas veidas. Nupiešiau jį ryte iš neturėjimo ką veikti. Gūžtelėjau pečiais ir klastingai nusišypsojau begemotui. Nieko nesakiau. Tylėjau.
-Puiku, Aurora, tada mes jau eisime. Pamačiau pakankamai,-pasakė ir apsisuko. Patraukė prie durų ir pakeliui nusitempdamas ir Kerisą. Ji atsikratė jo rankos ir pagaliau atsitokėjusi išlemeno:
-Bet... Juk... Bet...
-Kažką nori man pasakyti, Kerisa?
Ji įsmeigė į jį piktą žvilgsnį:
-Taip negalima. Visi tie balionai, tie piešiniai, tas tylėjimas, tie... Tie...
-Jai galima,- nutraukė ją begemotas ir palikęs Kerisą vieną išėjo. Moteriškė nepatenkinta viskuom ir kažką sau vienai burbėdama po nosimi atsisuko į mane ir griežtu tonu greitakalbe išpoškino:
-Po pusvalandžio TAU atneš pietus. Sėdėk RAMIAI ir nedaryk JOKIŲ nesąmonių.
-Hm,-išspaudžiau ir sukryžiavusi rankas įsirausiau kuo giliau į patalus. Kerisa išdidžiai kaukšėdama išėjo, o aš paniekinamai suprunkščiau ir parodžiau jai liežuvį. Atrodo ji tai pamatė ir aš kiek pralinksmėjau.

Lukius tęsinio. :P

Nežinau, gal visai ir geras. :)

Labai įdomu.