Rytas , 730.
Džastina.
Šiandien nuostabus rytas. Šilta. Paukšteliai čiulba. Mano mylimas tėtis ruošiasi į darbą, o mano mieloji mamytė taiso pusryčius. Taigi, kad ne. Gyvenu išsinuomotoje palėpėje su savo drauge pakvaišėle, Žeraldo gerbėjų klubo įkūrėja. Ir, beje, lauke dabar, ko gero, minus septyniasdešimt. Taigi nešilta. Ir jei kokie nors paukščiai dainavo, jie ,ko gero, nustipo. Bet pasvajoti galima, ar ne? Kalbant apie svajones, aš bent jau nesvajoju visą gyvenimą persekioti Žeraldą. Yra ir kas taip svajoja. Taip, atspėjot, mano kambario priešė Ana. Beje, kur jinai pasidėjo?
Apmetu akim jos purviną buto pusę. Švarko nėra, kuprinės irgi. Kaip ir pačios jos. Nėra ir jos daiktų..Ai ne, meluoju, parkeris voliojasi ant žemės. Paprastai jį kiša į švarko kišenę. Įdomu, kuo šiandien rašys..pieštuku? Matosi, kad skubėjo išsinešdint į mokyklą. Ateina anksčiau ir tupi prie durų laukdama Žeraldo. Gal ir man jau laikas kuistis? Tai ateisiu kartu su Anos meile ir sugadinsiu jai malonumą. Velku kojas iki vonios ir šiaip ne taip susirankioju savo drabužius. Bandau pasirengt, bet nepavyksta. Pasirodo kelnes maunu ant galvos. Šiaip ne taip išsigražinusi ir susišukavusi, mąstau, ar paimti Anos geografijos konspektą? Gal bus geriau, jei mokytoja jo nematys...Mirs nugyvenusi ramų gyvenimą.
Apie be dešimt aštuonios išeinu iš proto, t.y iš namų. Aš esu neįkainojama draugė- paėmiau Anos konspektą. Jei neklystu, vietoj namų darbų puikuojasi Žeraldo portretas. Panašus.
Einant į mokyklą nieko nenutiko, tik manęs vos nesukandžiojo šuo. Jo paties labui patarčiau šeimininkams užmigdyti.
Ak, mano gražioji mokykla. Lipu tavo laiptais ir krentu..Čia ne poema, čia aš aprašinėju, kas vyksta iš tikrųjų. Visi mokiniai susirinko prie langų pažiūrėti, kaip gražiai Džastina kirtinėja ir slidinėja. Neįkainojamas vaizdas. Galiausiai užlipu tais laiptais ir pasiekiu rūbinę. Kelias akimirkas pasigrožiu savo paltu. Jis toks gražus... jis toks gražus.. Gana Džastina. Neįsimylėk palto. Po atsigrožėjimu savo paltu sutinku tai, kas man sugadina nuotaika šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Katė su savo drauge Mint. Mintė dar pusė bėdos, tik kad klaikiai trenkta, bet Katė..Daugiau apie ją nekalabėsiu, nes nuotaika visai nukris. Nors nukristi jau nebėra kur.
Rytas, 830
Katė.
Tikrinu, ar viską susidėjau..Tikrinu, ar viską susidėjau...Viskas yra.
-Mint, kelkis,- bandau pažadinti draugę iš lovos, nes draugystė man brangiau už viską. Stengsiuosi, kad Mintė nepavėluotų. Ji šiaip ne taip atsikelia. Man pasidaro neramu, kai atsitrenkia į sieną.
-Mint, ar tau viskas gerai?
Ji kažką sumurma. Aš paruošiu pusryčius ir padalinu abiem po lygiai. Mint apsimeta, kad valgo, o paskui matau, kad išpila į šiukšlyną.
-ĖSK PUSRYČIUS.
Ta išsigandus susirankioja iš šiukšlyno, TAI KĄ IŠMETĖ(mano gaminį), ir suvalgo. Va šitaip jau geriau. Išsitrinu plaukus geliu ir gražiai susišukuoju. Aš Žeraldo mergina ir turiu visada atrodyti nepriekaištingai. Mano draugė tuo metu voliojasi ant grindų. Bandau ją apmauti kelnėmis. Nenoriu pavėluoti. Pirma pamoka-gimtoji kalba, o ji man taip patinka. Tik mane erzina , kad sėdžiu prieš Džastiną, o ji bado mane šakute. Ir kas baisiausia, kad jai tas atrodo linksma. Ta Džastina man nepatinka. Visi ja taip žavisi, bet man neatrodo, kad yra kuo...O jos draugė Ana...Nežinau , kokios jai problemos su daiktais, ar su galva, bet ji niekada nieko neturi. Jei turi, tai pripaišytus. Toks jausmas, kad ji neigia beveik viską, kas vertinga. Ir tas jos parkerių valgymas...Mano mintis nutraukia Mint. Ji jau apsirengusi ir stovi prie durų. Šaunuolė.
Abi susikibusios išeiname iš namų. Norisi visam pasauliui uždainuoti. Praeinu pro gražų šuniuką ir paglostau. Jis nubėga. Prieš mus eina Džastina, ji paspiria šuniuką..Mano nuomonė apie ją dar suprastėja. Mokyklos rūbinėje ji mus apdovanoja piktu žvilgsniu.
Gimtoji kalba
Džastina.
Skaitėm sakinių nuotrupas iš vadovėlio ir sakėm, kur padėt kablelius. Ana mane užkniso. Aš skaitau pratimą, ta verčia kitą puslapį ( turiu pasakyti, kad mes naudojamės viena knyga, nes ji savo pamiršo), rodo į kažką pirštu ir žvengia. Kai visa klasė pradėjo į mus sukiotis, aš pažiūrėjau. O ten parašytas toks sakinys: Blynai buvo tokie skanūs, kad Žeraldas suvalgė visą keptuvę. Ana rodo pirštu į vardą Žeraldas ir prunkščia. Stengiausi nekreipti dėmesio, bet po penkiolikos minučių juoko priepuolio net man trūko kantrybė. Atėmiau iš jos knygą ir užpaišiau tą vardą. Netyčia prabedžiau skylę. Nieko, svarbu, kad maniakinis juokas aprimo. Sėdim kaip ramūs mokiniai ir verčiam kitą puslapį. O jame didelėmis raidėmis puikuojasi pavardė : Irazabalis. Ana pamatė. Vėl pradėjo rodyt pirštu, lyg man būtų įdomu. Užpaišiau ir tą vardą. Tikėjausi pasėdėti ramiai, bet draugė, regis, norėjo pabendrauti.
-Kaip mirė Rolandas?
Lyg man labai rūpėtų.
-Nežinau - garbingai. Visi jie numirė garbingai. Pabaiga. Finis, the end.
Jai dar to negana.
-Ganelonas numirė negarbingai.
-Man tas pats, kaip numirė kažkoks Ganelonas. Šiandien eisim atsakinėt geografiją. Aš paėmiau tavo konspektą ir..
Manęs net negirdi. Skrajoja savam svajonių pasauly.
-Per pertrauką eisim į valgyklą...
-Tai ką?
Laimei, suskambėjo skambutis.
Istorija.
Džastina.
Priminkit man, kad daugiau niekada neičiau su Ana į valgyklą. Kai mes sekėme, prie kurio staliuko atsisės Žeraldas, dar buvo nieko. Kai ji mane privertė už visas santaupas nusipirkt kotletą ir pasodino prie staliuko veidu į Žeraldą, irgi ištvėriau. Bet kai kiekvieną kartą Žeraldui į ją pažiūrėjus, ji klausdavo, ar noriu pipirų, ir pildavo man juos į lėkštę, aš Anai įžnybau. Žeraldas išėjo iš valgyklos. Pipirinės dangtelis (kuris ,beje, buvo atsuktas) nukrito ir visi pipirai pasipylė man į lėkštę.
Mąsčiau, kaip išmest Žeraldą iš šitos mokykos, tad nelabai girdėjau, kaip sekasi kitiems. Nugirdau tik kaip ginčijosi, ar Henrikas VIII parašė pirmąją knygą. Neparašė.
Tikėkimės, chemijos mokytoja man leis daryti bandymą su Kate? Noriu ją nunuodyt.
Chemija.
Džastina.
Mums chemija vyks su kita klase. Aišku, joje yra Žeraldas. Man sekasi. Jei Mint nesusprogdins chemijos labaratorijos, Ana ,,užsisvajojusi apie Žerardą, pati tą padarys. Bet kas gerai, kad su mumis yra pusseserė Ruozi. Ji toks geras žmogus. ..Aš pažiūrėjau į Ruozi ir tada išgirdau, kas su kuo darys bandymus.
-Džastina ir Mintė
Kodėl?
-Ana ir Žeraldas
Toliau nesiklausiau. Chemijos laboratorija pasmerkta .
Priėjau prie savo staliuko. Mintė atsinešė kuprinę ir padėjo ant jo.
-Minte, tu dabar manęs klausysi, tiesa? Juk nori dešimtuko?
Ta pakraipė galvą:
-Ar gražus mano sijonas.
Kodėl aš turiu vargt dėl chemijos kabineto išsaugojimo? Tik kad nenusinuodyčiau...Tuo metu pamačiau, kaip Ana užsisvajojusi spokso į Žeraldą ir pilasi sau ant batų kažkokią rūgštį.
Po chemijos laboratorijos sprogimo. Džastina:
-Visada maniau, kad Mintė susprogdins laboratoriją... Pasirodo, tave nuvertinau
Ana nieko nesakė, tik nusibraukė suodžius nuo veido, ir bandė priglaust pasišiaušusius plaukus. Atrodė įstabiai. Sutikome biologijos mokytoją. Ji stengėsi nusukti akis ir per daug nespoksoti į Aną, bet, rodos, nelabai pavyko.
-Sveikos. Pasakykit visai klasei, kad į pamoką ateitų su pora, aiškinsimės žmogaus vidaus sandarą.
Pirmadienį į mokyklą neisiu.
Geografija Ana:
Košmaras. Siaubas. Aš tikrai mirsiu. Šiandien geografijos mokytoja tikrina konspektus ir aiškina, kad reikėjo ten kažką sužymėti. Nieko aš nesužymėjau, aš net to lapo neturiu. Todėl sėdžiu ir tirtu. Kartais palinkčioju galvą, kad manytų, jog pritariu. Tik bijau, kad esu tokia balta ir tirtanti, kad manęs tikrai paklaus.
Jaučiuosi kaip Ana Bolein, kai žinojo, kad jai nukapos galvą. Ji tikrai bijojo, taip bijojo, kad ne juokai buvo galvoj, bet, galėčiau prisiekti,ne labiau už mane. Man jau bloga. Ko gero, mirsiu iš siaubo net nenuėjusi atsakinėti. Akies krašteliu žvilgteliu į laikrodį. Bijau, kad ji nepamatytų...Jei žinotų, kaip mane gąsdina, gal nebetikrintų tų sąsiuvinių.
-Džastina.
Džasė eina atsakinėt. Nors ne aš..Aš trumpam saugi.
-Jai padės Ana.
Labai saugi. Džastina atsakė į visus klausimus. Man net neleido pasireikšti. Dabar tikrai pažiūrės į tą mano sąsiuvinį. Aš nualpsiu...Manęs tikrai negalima taip gąsdint. Tai gresia rimtu sveikatos sutrikdymu.
-Šaunuolė- dešimt. Ana eina prie žemėlapio.
Nesuprantu, kaip aš dar gyva. Tirtančiom kojom nušliaužiu iki lentos ir paimu lazdelę. Turiu atrodyti gera mokinė.Turiu atrodyti gera mokinė...
- Prašau parodyti, kur yra Apeninų pusiasalis.
Ramiai...ramiai...pusiasalis turi būti kažkur vidury Azijos.
Ten ir parodau. Ko visi žvengia ?
-Ne, tokių nusikalbėjimų man nereikia. Pasakykite, kas yra ciklonas, kol peržiūriu konspektą.
Ir ji jį atsivertė. Pamaniau - nualps. Na tiesa, jis nelabai tvarkingas, jį vakar apėdė šuo, bet vis tiek geras. Mokytoja žvilgtelėjo į Žerardo portretą ir užrašą. Tą užrašą ji paskelbė visai klasei. Sau pasižadėjau niekada daugiau ten neberašyti.
-Brangioji mano, man tas pats, ar Žerardas gražiausias vyras pasaulyje ir ar jo mėlynose akyse galima nuskęsti. Tau reikia rimtos pagalbos. Džastina, padėsi savo draugei. Šiandieninis tavo pažymys yra du, vėliau kalbėsim toliau.
Aš vos ne vos grįžtu į suolą. Išsiimu telefoną. Žinutė nuo Ruozi: Kaip sekasi? O KAIP MAN GALI SEKTIS? -Noriu išrėžti Labai gerai, -parašau. Grįždama nusipirksiu ledų ir taip save apdovanosiu. Kai tokiu oru džiaugsiuosi ledais, gausiu ir savaitės atostogas. O man jų reikia. Pažiūrėkime, ką aš dabar turiu. Kaip keista- maniau turinti daugybę draugų, o ,pasirodo, nei vieno. Ar jie rimtai tokie kvaili, ar mano, kad negirdžiu, kaip jie mane apkalbinėja. Tiek to, vykime tokius bjaurius dalykus iš galvos...Geriau pagalvosiu, kokį žiedą turiu namie. Tos mokyklos man jau gana, dabar ilsėsiuos. Tiksliau ilsinsiu smegenis, jos labai daug dirbo...
Kad ir kaip esu atsijungusi nuo pasaulio, skambutį išgirstu. Ekonomika, ir dingsiu.
Ekonomika.
Katė.
Sėdėjom su Mint ir apkalbinėjom Aną, kai atėjusi auklėtoja pranešė labai liūdną žinią. Ekonomikos mokytoja, padėdama fizikei per bandymą, netyčia nusitrenkė elektra, todėl šios pamokos ilgai nebus. Kai visi laimingai lekia pro duris, aš paklausiu apie jos sveikatos būklę. Jei dar suprasčiau, kad yra ta reanimacija, būtų visai gerai.
no flood. I choose peace